Indrė Kleinaitė: Kokios spalvos yra žalieji?

Lietuvoje dažnai kyla diskusijų, kokios spalvos yra žalieji. Tokios diskusijos paprastai kyla, kai norima pabrėžti, kad žalieji yra tarsi arbūzai – išorėje žali, o viduje – raudoni, arba kaip pomidorai, kurie žali tol, kol jauni. Tokių diskusijų tikslas – be diskusijų nurašyti žaliuosius kaip nepatogius status quo klibintojus.

Patys žalieji kartais pripažįsta, kad jų ideologija yra artimesnė tradicinei kairiajai nei dešiniajai politinei krypčiai. Painių asociacijų džiunglėse kairioji ideologija kai kam automatiškai asocijuojasi su komunizmu, raudonomis vėliavomis ir valstybės diktatūra pamirštant, kad tarybinis komunizmas gamtą teršė labiau nei efektyvumo siekiantis kapitalizmas. Kitiems kairioji ideologija automatiškai reiškia per didelį valstybės reguliavimą ir biurokratiją, pamirštant, kad vyriausybės vaidina svarbų vaidmenį kuriant bendras žaidimo taisykles ir užtikrinant viešųjų gėrybių kūrimą, ko pavieniai žmonės ar verslo struktūros nebūtų pajėgios užtikrinti.

Tad į klausimą, kokios spalvos yra žalieji ir kokiai politinei krypčiai jie priklauso, aiškaus atsakymo nėra. Į argumentą, kad kai kurie žalieji priskiria save prie kairiosios politinės krypties, galima pateikti kontrargumentą, kad yra žaliųjų, kurie tiki, kad ekologines problemas geriausiai gali spręsti ne vyriausybės, o rinka, ir todėl jiems patogiau save priskirti politinei dešinei.

Žaliųjų ideologiją ir iniciatyvas gali savintis tiek dešinieji, tiek kairieji. Nes aplinkosaugines problemas reikia spręsti ir valstybei, ir rinkai. Aplinkosaugines problemas tiesiog neatidėliotinai reikia spręsti nemėtant atsakomybės nuo savęs lyg kokios karštos bulvės nė vienai partijai.

Diskusija, kuriai politinei krypčiai priklauso žalieji ir į kokią lentynėlę juos reikėtų padėti, yra beprasmė. Žalieji nepriklauso nei politinei dešinei, nei kairei. Įprastas politinių idėjų skirstymas kategorijomis netinka žaliųjų idėjoms, nes žalieji remiasi visai kita pasaulio matymo ir supratimo matrica. Nuomonių įvairovė tarp žaliųjų yra ne mažesnė nei biologinė įvairovė, kurią jie stengiasi išsaugoti.

Dešinieji ir kairieji yra identiški tuo, kad pasisako už ekonominės vertės kūrimą, išreikštą bendruoju vidaus produktu (BVP), nepaisant to, kad jau ne vieną dešimtmetį šis rodiklis yra smarkiai kritikuojamas kaip neteisingas politinis ir ekonominis kompasas. Jis tarsi turėtų rodyti, kad mes judame link gerovės, bet taip ir neaišku, kodėl jos ne tik nepasiekiame, bet su laiku vis tolstame, matydami, kaip nyksta mūsų natūrali aplinka ir didėja socialinė atskirtis.

Dešinieji nuo kairiųjų skiriasi tuo, kad mato kitokį ekonominės vertės padalijimą visuomenei. Jei ekonominė vertė, išreikšta BVP, būtų tarsi iškeptas pyragas, tai kairieji pasisakytų už tolygesnį pyrago padalijimą šeimoje. Turint omenyje, kad mūsų dabartiniame ekonominiame modelyje socialinės atskirties didėjimas yra užprogramuotas, viešosios politikos priemonių naudojimas siekiant švelninti ir glaistyti neigiamas ekonominio augimo pasekmes yra logiškas.

Yra manančių, kad žalieji yra tiesiog kairieji, kurie į savo dienotvarkę įtraukė aplinkosaugą ir stengiasi, kad dalis pyrago būtų skirta aplinkosauginėms problemoms švelninti. Dalis viešosios politikos priemonių tokios ir yra, ir kol veikiame seno ekonomikos modelio rėmuose, sunku būtų ginčytis, kad tai yra netinkama taktika trumpuoju periodu. Tačiau ilgalaikių pokyčių, kurie transformuotų ekonomikos modelį, valstybės finansuojami taršos valymo projektai neužtikrina – reikia sukurti tokį ekonominės vertės kūrimo mechanizmą, kuris neterštų gamtos ir neeikvotų ribotų jos išteklių greičiau, nei jie gali atsinaujinti.

Jei ekonominės vertės kūrimas, išreikštas BVP, yra pyragas, kurio kepimo nekvestionuoja nei dešinieji, nei kairieji, tai žalieji teigia, kad dabar kepamas pyragas yra nesveikas, neskanus, dalis jo prisvyla, miltai ir kiti ingredientai baigiasi, o pyrago dalybos šeimoje nėra sąžiningos, todėl reikia keisti kepamo pyrago receptą ir dalytis pyragu taip, kaip dalytųsi šeima, kurioje visi vieni kitais rūpinasi, o ne konkuruoja tarsi džiunglių gyventojai.

Dešinieji, kurie teigia neva atstovaujantys verslo ir ekonomikos interesams, nes būtent verslas ir kuria ekonominę vertę, ir kurie oponuoja žaliųjų perspėjimams, kad reikia saugoti gamtą ir reformuoti ekonominę sistemą, šaudo sau į kojas. Pirma, ekonominė vertė nėra vien pinigai ir mums reikia praplėsti kapitalo sąvoką įtraukiant gamtą ir žmones. Antra, verslas neturi ateities klimato kaitos ir kitų ekologinių problemų išderintame ir skurdo pažeistame pasaulyje. Dabartinė verslo formulė panaši į vėžio ląstelę, kuri maitinasi sveikomis ląstelėmis, tačiau jų nebelikus pradeda naikinti pati save. Kai kam tai gali skambėti kaip paradoksas, tačiau žalieji yra geresni verslo interesų atstovai politikoje nei dešinieji, nes siekia tvarios ekonominės gerovės naikinant vėžines ląsteles ir stiprinant imuninę ekonomikos sistemą, kad ji būtų atspari parazitinėms struktūroms, niokojančioms gamtą ir silpninančioms šeimas ir bendruomenes.

Kairieji, kurie teigia neva atstovaujantys darbo žmonių interesams, tačiau ignoruoja opias aplinkosaugines problemas ir neigia būtinybę keisti neskanaus ir nesveiko pyrago receptą, taip pat nėra geriausi žmonių interesų atstovai. Tam tikra prasme jie yra puikūs dešiniųjų partneriai, nes sukuria politinio pasirinkimo iliuziją ir bet kokį visuomenės nepasitenkinimą numalšina didesniu neskanaus ir nesveiko pyrago kąsniu.

Dešinieji daugiausia dėmesio skiria korporacijų interesams ir valstybę naudoja kaip įrankį korporacijų galiai stiprinti, o kairiesiems atrodo svarbiau suteikti daugiau galios valstybės aparatui, kartais net pateisinant pernelyg didelį valstybės kišimąsi į privatų žmonių gyvenimą. Šeimos ir bendruomenių interesai lieka nuošaly.

O juk būtent šeima Lietuvoje visada buvo pagrindinė šalies ląstelė, kurios stiprybė padėdavo išsaugoti dvasinę tapatybę, kalbą, bendruomeniškumą ir valstybingumą, atlaikyti istorinius sukrėtimus ir ekonominius sunkumus. Šeima – tai ne tik artimiausi žmonės, padedantys vieni kitiems, bet ir platesnė bendruomenė, o ir visa Lietuva yra tarsi viena didelė šeima, nes nesame didelė tauta, kuriai būdingi dideli regioniniai skirtumai, tad ir mūsų ekonomika turi būti pagrįsta vienas kitu rūpinimosi principu tarsi šeimoje.

Lietuva per daugiau nei dvidešimt nepriklausomybės metų nuėjo ilgą reformų kelią ir pasiekė labai daug. Turbūt galima pasakyti, kad laisvė ir noras gyventi savaip neturi per didelės kainos. Tačiau pagrindinė Lietuvos gyvybingumo ląstelė – šeima ir bendruomenės – patiria sunkumų, ir juos turime įveikti kartu. Juk ne kartą per ilgą savo istoriją tai padarėme. Lietuva negimė 1918 m. – kaip tauta ji yra daug senesnė, taigi ir išmintingesnė – ir mes galime pasisemti jėgų ir įkvėpimo iš savo istorijos gelmių.

Šiandien Lietuvos šeimoms ir bendruomenėms didžiausią tiesioginę grėsmę kelia skolos, per ilgos darbo valandos arba nedarbas, didėjančios pragyvenimo išlaidos, didelė emigracija ir nesaugi aplinka. Šios problemos liečia Lietuvos šeimas ir bendruomenės labai asmeniniame lygmenyje, tačiau sprendimo būdai nėra labai akivaizdūs, nes tai yra sisteminės problemos, kurioms mums reikia ieškoti kūrybingų sprendimų, priimtinų visiems, o ne atskiroms visuomenės grupėms. Mums reikia naujo pyrago kepimo recepto, nes per daug gerai žinome, kad senas receptas nebetinka niekam – nei tradicinei dešinei, nei kairei, jei savo pagrindiniu interesu laikome Lietuvos šeimų ir bendruomenių stiprinimą.

Jei šeima turėtų spalvą, tai ir būtų žaliųjų spalva. Bet šeima spalvos neturi. Tačiau šeima yra ta vieta, kurioje kepami skanūs pyragai, kuriais dalijasi prie vieno stalo, atriekiant kiekvienam ne pagal tai, kuris stipresnis ir turi daugiau įtakos, o užtikrinant, kad niekas neliktų alkanas arba nepersivalgytų iki nutukimo.

Indrė Kleinaitė, ekonomistė ir darnaus vystymosi ekspertė, Lietuvos žaliųjų partijos kandidatė į Europos Parlamentą, GYVA.LT, 2014 m. kovo 24 d.