„Visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie lygesni už kitus.“ Tenka apgailestauti, kad ši George’o Orwello frazė virsta nebe literatūrine metafora, o Lietuvos politinės realybės veidrodžiu.
Orwello „Gyvulių ūkis“ prasidėjo nuo kilnių idėjų – visi dirbs kartu, visi bus lygūs. Tačiau netrukus tie, kurie žadėjo teisingumą, ėmė gyventi kitaip nei kiti. Valdžia, užuot tarnavusi bendram gėriui, virto mechanizmu aptarnauti savus. Panašų siužetą regime ir Lietuvoje.
„Laisvės TV” ir žurnalistinių tyrimų centro „Siena” paviešinta istorija rodo, kad valstybinis plėtros bankas ILTE suteikė 200 tūkst. eurų lengvatinę paskolą įmonei „Garnis“, kurios 49 proc. akcijų valdo Gintautas Paluckas. Paskolos prašymas pateiktas, kai jau buvo aišku, kad G. Paluckas eis Ministro Pirmininko pareigas. Ir nors formaliai paskolos suteikimo taisyklės, tarsi, nepažeistos, visa konstrukcija kelia esminius klausimus apie interesų konfliktą, viešąją etiką ir piktnaudžiavimą pasitikėjimu.
Iš išorės – teisėta. Iš vidaus – sistemą pergudraujanti schema?
Premjeras drauge su partneriu (51% vs 49%) valdo sėkmingą, milijoninį pelną generuojantį baterijų verslą „Emus“. Ši įmonė, dėl savo amžiaus, nebegalėtų pretenduoti į ILTE „Startuok“ programos paskolas, skirtas tik naujiems verslams.
Sprendimas? Įsteigiama nauja įmonė – „Garnis“. Formaliu požiūriu – tai naujas juridinis asmuo. Bet veiklos sritis ta pati, akcininkai tie patys du – tik dabar 49 proc. priklauso G. Paluckui, 51 proc. – jo verslo partneriui. Įmonė pateikia paraišką paskolai – jau po to, kai visiems akivaizdu, kas prisiima atsakomybę už Vyriausybę. Įmonės kapitalas padidinamas iki reikalaujamos ribos jau gerokai po to, kai G. Paluckas pradeda eiti premjero pareigas. Kapitalo didinimo sprendimą pasirašo ir pats premjeras kaip akcininkas.
Sprendimą skirti lengvatinę paskolą priima bankas, pavaldus Finansų ministerijai – kuriai vadovauja G. Palucko bendrapartietis.
Ir čia net nereikia jokių tiesioginių nurodymų. Pakanka aplinkybių: ILTE tarnautojai žino, kieno verslą svarsto, žino, kas yra „Garnio“ akcininkas, ir supranta, kokią riziką kelia nepalankus sprendimas.
Ne apie įstatymo raidę, o apie viešojo pasitikėjimo dvasią
Ar ši istorija apie korupciją de jure? Vargu. Ar apie piktnaudżiavimą galia de facto?
Viešųjų ir privačių interesų painiojimas neturi būti matuojamas tik formalumais. Jei sprendimai priimami pagal taisykles, bet jų rezultatas – nauda tam, kas pats dalyvauja taisyklių kūrime ir formavime – sistema yra išnaudojama savo naudai, nors „viskas pagal reglamentą“.
Mano galva, situacijos aplinkybės liudija ne teisines, o moralines spragas, kurias palieka politinė kultūra, leidžianti gudravimą laikyti norma.
Kai lygybė nustoja galioti galingiesiems
ILTE lengvatinės paskolos – tai pagalba smulkiems ir vidutiniams verslams. Jos suteikiamos arba investicijoms, arba apyvartinių lėšų pasididimui, perpus pigiau ir ženkliai lengviau nei kad kredituojantis komerciniame banke. Tokie pinigai gali būti ženklus postūmis įmonės augimui. Kai tokias paskolas gauna nauja forma įteisintas, bet realiai tęsiamas sėkmingas ilgalaikis verslas, susijęs su premjeru – pasitikėjimas sistema yra.
Daug kas sakys – juk oficialiai pasiskolino. nepasisavino, nepavogė, ne per kyšius gavo.
Taip, ši situacija neturi formalių korupcijos bruožų. Tačiau ji turi etikos griovimo potencialą:
- kai naudojamasi tuo, kad žinai sistemą geriau už kitus;
- kai valdžios pozicija tampa tarsi „tylus pranašumas“;
- kai nusišalinimas vengiant net interesų konflikto regimybės traktuojamas kaip nereikalinga smulkmena.
Kartu tai žinia kitiems verslininkams: jei net premjeras „tvarkosi reikalus“ naudodamasis savo pozicija – kam laikytis skaidrumo?
Atvejis mastu gal ir ne grandiozinis. Bet daug svarbiau, kad tai – sisteminis simptomas. Simptomas to, kad politika Lietuvoje vis dar per dažnai painiojama su galios išnaudojimu asmeninei naudai.
Ar bus išdrįsta pasakyti, kad karalius nuogas?
Nemažiau svarbu politinės sitemos sveikatai, kaip reaguos kiti veikėjai.
Ar bus Demokratų pozicija? Ar Saulius Skvernelis, „Vardan Lietuvos” ilgai kalbėjęs apie valstybės interesą, išdrįs reikalauti partnerio atsakomybės, ar nutylės, nes svarbiau išlaikyti koaliciją?
Ir ką darys socialdemokratai? Matant, kaip jų partijos pirmininkas atsiduria pačiame interesų konflikto epicentre, sunku tikėtis, kad jie taps skaidrumo šaukliais. Greičiau priešingai – atrodo, kad purvas tampa jų naująja normalybe.
Po Vilijos Blinkevičiūtės triuko, po sąjungos su „Nemuno aušra”, po A. Dudėno istorijos, socialdemokratai, regis, riba nebetiki apskritai. Jei sistema diskredituota – tuo geriau, niekas nebereikalaus būti švaresniems. Tokia logika yra patogi, bet pavojinga: tai cinizmo normalizavimas. Ir kelias į pilną nusivylimą politika.
Ką pasakys Prezidentas? Ne kartą jis griežtai reagavo į kur kas mažesnius atvejus. Šiandien jis turi progą parodyti, kad politinė etika – vienoda visiems. Priešingu atveju – tai būtų signalas, kad galioja dvigubi standartai.
Atsakomybė arba institucionalizuotas cinizmas
Viešos pareigos – tai ne leidimas pasinaudoti sistema, o įsipareigojimas ją saugoti.
Politinė etika – tai ne retorika, o praktinis veikimas.
Atsakomybė – ne deklaracija, o konkretus sprendimas tada, kai kiti delsia.
Todėl, mano įsitikinimu, vienintelis būdas Gintautui Paluckui išsaugoti savo orumą, pareigybės reputaciją ir bent dalį žmonių pasitikėjimo valstybe – pasitraukti.
Ne dėl teisinių išvadų – jų gali nebūti. Bet dėl moralinės ribos, ant kurios atsidūrė. Tik taip bus įrodyti reali politinė branda, atsakomybė.
Tik taip dar gali būti ne per vėlu įrodyti, kad politika Lietuvoje vis dar gali būti padori.
Ieva Budraitė yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė
