#Metoo. Prieštarauti, pritarti, abejoti, vengti? Seksualinį priekabiavimą patyrusių žmonių išpažinčių banga tarsi lakmuso popierėlis Lietuvos visuomenei iki šiol vis dar vengusiai giliai reflektuoti savo poziciją lyčių diskriminacijos tema.
Viena po kitos iškylančios skandalingos istorijos, o ypač reakcijos į jas, sudaro terpę vis plačiau ir garsiau kelti klausimus, ar ir kiek lygi vyrų ir moterų padėtis mūsų visuomenėje. Tik ar šiame kontekste bus padarytos išvados ir taip reikalingi politinės valios bei aiškaus įsipareigojimo reikalaujantys sprendimai?
Lietuvoje vyrai neverkia
2017 m. paskelbto Eurobarometro tyrimo duomenimis, dauguma lietuvių yra įsitikinę, jog lyčių lygybė mūsų šalyje yra užtikrinama. Ką tai žymi? A) Lietuva iš tiesų sparčiai žengia į priekį ir šalies viduje užtikrinamos lygios sąlygos ir galimybės visiems gyventojams nepaisant jų lyties; B) mūsų visuomenės ir Vakarų Europos valstybių sąmonėje egzistuojantis lyčių lygybės apibrėžimas vis dar skiriasi. Kuri iš išvadų teisingesnė? Apmaudu, bet daugelis tendencijų liudija, kad arčiau tiesos antrasis variantas.
Tas pats 2017 m. Eurobarometro tyrimas atskleidžia, kad 34 proc. žmonių Lietuvoje mano, jog vyrams verkti nedera. Taip manančių daugiau tik Bulgarijoje ir Rumunijoje (palyginimui, Švedijoje tokio požiūrio laikosi vos 1 proc. gyventojų). Net 77 proc. žmonių Lietuvoje mano, kad svarbiausia moters rolė – rūpintis namais ir šeima. Ir tai tik keletas pavyzdžių, kaip labai ir kokia forma kolektyvinėje sąmonėje įsigalėjęs lyčių skirtumų suvokimas. Pagal bendrą stereotipų dėl lyties vyravimą, tarp 28 ES šalių Lietuva rikiuojasi 26 vietoje. Pagal 2017 m. Lyčių lygybės indeksą, Lietuva taip pat Europos Sąjungos šalių reitingo pabaigoje.
Kas nulemia, kad nepaisant sekuliarizacijos, globalizacijos, emancipacijos ir kitų tendencijų vis dar neišsprendžiame lyčių nelygybės problemos? Viena iš galimų priežasčių – pasiklydimas sąvokose.
Lyčių lygybė – feminizmo kaprizas?
Deja, bet girdėdami apie lyčių (ne)lygybės klausimą tik nedaugelis mūsų tai suprantame kaip biologinių vyrų ir moterų skirtumų įprasminimo socialinėje, arba kultūrinėje, terpėje problemą. Populiaresnis, lyčių lygybės kaip feminizmo kaprizo ar siekio dirbtinai suvienodinti nevienodus ar trinti iš principo nepanaikinamus prigimtinius skirtingumus. O visgi lyčių lygybė – tai siekis visuomenės, kurioje nėra lyčių dominavimo ir priespaudos. Nei vienos, nei kitos. Terminas plačiausia prasme apima du elementus: tiek lygias teises, t.y. teisės aktais įtvirtintas pilietines, politines ir kitas laisves, tiek lygias galimybes, t.y. sąlygas teisės aktais įtvirtintas teises įgyvendinti praktiškai. Kitaip tariant, nepakanka deklaruoti moterų ir vyrų lygybės. Svarbu užtikrinti sąlygas jai pasireikšti. Aplinkybių aktyviam vyrų dalyvavimui vaikų priežiūroje sudarymas, smurto lyties pagrindu prevencija, reprodukcinių teisių užtikrinimas, sėkmingas šeimos ir darbo derinimas – visa tai greta teisinio diskriminacijos draudimo, kuria prielaidas praktinei lyčių lygybei.
Ką galime nuveikti, kad paskatintume lyčių lygybę?
- Ratifikuokime Stambulo konvenciją
Vienas didžiausių šviesulių šiuometinėje politikoje Linas Linkevičius pasirašė Stambulo konvenciją, kurios tikslas – sustiprinti priemones kovoje su smurtu prieš moteris. Tačiau kova dar nebaigta – konvencija vis dar neratifikuota Seime. Priešingai nei eskaluoja „alarmistai“, esą konvencijos ratifikavimas griaus tradicinės šeimos sampratą, konvencija leis klestėti šiuolaikinėms šeimoms, t.y. šeimoms, kuriose užtikrinamas visų narių saugumas, taip pat nediskriminuojama dėl lytinės orientacijos ir lyties tapatumo. Šeimoms, kuriose kiekvienas narys gali gyventi saugų ir visavertišką gyvenimą, nors tai ir nebus pagrįsta patriarchaline tradicija.
Kaip sako kitas kovos su smurtu prieš moteris šviesulys – Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo (CEDAW) komiteto pirmininkė Dalia Leinartė – lyčių lygybė prasideda šeimoje. Stambulo konvencijos ratifikavimą visiškai palaiko ir žinomas psichiatras, buvęs Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto narys, Dainius Pūras. Atrodo, visi dirbantys ar dirbę tarptautinėje arenoje palaiko Stambulo konvenciją. Kodėl mes kurstome baimes ir vengiame ratifikuoti šį svarbų dokumentą?
Įdomu dar ir tai, kad Lietuvos užsienio politika, dėdama visas pastangas atnešti pažangos šviesą į šalį, pažangumu lenkia egzistuojančią santvarką namuose. Palyginimui, Švedijos feministinė užsienio politika gimė iš keleto dešimtmečių nuoseklaus darbo nacionaliniame lygmenyje. Iš pradžių skeptiškai ambasadorių sutikta naujosios Švedijos vyriausybės kryptis vėliau įgijo pagreitį ir pakeitė užsienio politikos suvokimą ją įgyvendinančiųjų galvose. Feministinė užsienio politika – politika, kuri sprendžia lyčių lygybės klausimus, rūpinasi pažeidžiamų visuomenės grupių gerove ir sprendžia susijusias problemas, pavyzdžiui, lytimi pagrįstą smurtą, nesaugius abortus, nenorimus nėštumus, moterų lytinių organų žalojimą ir t.t.
Lietuvos užsienio politika tarsi imituoja Švedijos, tik jei Švedijos užsienio politika labiau skirta daryti įtaką kitų valstybių politikai, mūsų užsienio politika, atrodo, labiau orientuota į pokyčius tėvynėje. Belieka tikėtis, kad kaip ir Švedijos atveju, kuomet pradinis skepticizmas pavirto į konkrečių rezultatų pasiekimą, taip ir ratifikavus Stambulo konvenciją, Lietuvoje rasis daugybė ją palaikančių ir besinaudojančių pasiekti svarbias pergales kovoje su smurtu prieš moteris. Tai ir bus kitas didelis žingsnis į feminizmo raidą Lietuvos šeimoje bei užsienio politikoje.
- Sudarykime sąlygas rūpintis reprodukcine sveikata
Kompensuojama kontracepcija. „Žemo slenksčio”, arba jaunimui atviri ir prieinami medicinos kabinetai. Mokslu, o ne religinėmis dogmomis grįstas lytinis švietimas mokykloje. Viso to kol kas neturime. Ir tai didelė klaida. Bene visą pastarąjį dešimtmetį paauglių gimdymų skaičius buvo stabiliai aukštas: 1 tūkstančiui 15-19 metų amžiaus merginų teko vidutiniškai 13 kūdikių. Kalbant konkrečiau: Kalvarijos savivaldybėje – iš 1 tūkstančio 15-19 m. amžiaus merginų pagimdė 36, Pagėgiuose – 31, Šalčininkuose – 27. Daug tai ar mažai? Vertinant pagal Pasaulio sveikatos organizacijos kriterijus, 21 iš 60 Lietuvos savivaldybių viršijo mažo paauglių gimdymo rodiklį.
Turbūt nereikia sakyti, kad gimdymas jauname amžiuje siejamas su daugeliu neigiamų pasekmių ir gimdyvei, ir kūdikiui – tiek fizine, tiek socialine prasme. Neramina ir tai, kad Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, 2016 metais daugiau nei 44 proc. užsikrėtusiųjų lytiškai plintančiomis infekcijomis buvo jaunimas – asmenys iki 29 metų. Tai rodo, kad jauniems žmonėms trūksta žinių: nesuvokiama nesaugių lytinių santykių rizika ir jų grėsmė, nėra šeimos planavimo.
Lytiškumas, lytinis gyvenimas yra svarbi ir natūrali kiekvienos moters ir kiekvieno vyro asmeninio gyvenimo dalis. Tiek vyras, tiek moteris turi būti laisvi nuo kitų primetamos baimės, gėdos, kaltės, prasimanymais paremto tikėjimo ir kitų psichologinių veiksnių, slopinančių arba kenkiančių jų teisei į saugų ir sveiką seksualinį gyvenimą. Norėdami, kad paaugliai ir jaunimas lytiškumą vertintų teigiamai ir sugebėtų savarankiškai priimti pagrįstus sprendimus, kad suvoktų savo vertę, jiems reikia teisingos, savalaikės ir kokybiškos informacijos, o taip pat – emocinės paramos. Tokią jų teisę užtikrina daugybė tarptautinių dokumentų, tačiau mažai praktinių sprendimų. Turime veikti, kad tai keistųsi.
- Stiprinkime moterų ekonominę galią
Kvotos verslumo programose aplikuojant į valstybės paramą verslo vystymui. Geresnės sąlygos tėvystės atostogoms. Priemonės profesiniams įgūdžiams išlaikyti karjeros pertrūkių metu. Tai tik keletas idėjų moterų ekonominės galios stiprinimui. Kam to reikia? Didelių skirtumų tarp vyrų ir moterų užimtumo Lietuvoje nėra, tačiau lyčių nelygybė pasireiškia kaip horizontali bei vertikali segregacija darbo rinkoje, skatinanti tokį reiškinį kaip skurdo feminizacija. Kitaip tariant, vis dar gajūs stereotipai apie vyriškas ir moteriškas profesijas lemia, kad geriau apmokamose srityse (technologijų, pramonės ir pan.) dažniau sutinkame vyrus, o mažiau apmokamose (pvz., švietimo, paslaugų ir pan.) – moteris, o dėl to mūsų šalyje moterys dažniau susiduria su nepritekliumi, o senatvėje gauna mažesnes pensijas nei vyrai. Todėl valstybės tikslas ir vienas iš prioritetų turėtų būti lyčių lygybės užtikrinimas, visų pirma, darbo užmokesčio atžvilgiu, nes tokiu būdu būtų pagerintas moterų ekonominis savarankiškumas bei sumažinta skurdo rizika.
- Paremkime moterų įsitraukimą į politiką
Šaliai, kurios prezidento poste – moteris, sunku pripažinti faktą, kad moterų dalyvavimas politikoje yra per mažas. Tačiau pažvelkime į skaičius. 2015 m. tiesioginiuose mero rinkimuose tik 4 savivaldybės iš 60-ties vadovauti išrinko moterį. 2016 m. į Seimą buvo išrinktas 141 Seimo narys, iš jų tik 30 moterų (trimis mažiau nei ankstesnėje kadencijoje). Ministrų kabinete situacija panaši – iš 15 ministrų vos 3 moterys. Ir tai tik kiekybinė moterų nelygybės politikoje problemos pusė. Kokybinė liečia įsitraukimą į moterims svarbių klausimų iškėlimą į politinę darbotvarkę, jų atstovavimą, aktualių problemų sprendimą.
Šiuo metu nei vienai iš Lietuvos politinių partijų nevadovauja moteris. Kituose valdymo organuose – valdybose, prezidiumuose, tarybose taip pat nėra atstovaujama proporcingai. Nors partijos yra tas pirminis filtras, per kurį į politiką patenka tiek interesai, tiek juos ginantieji. Europos žaliųjų partijai vadovauja du pirmininkai – vyras ir moteris. Abu jie turi vienodas juridines galias. Lietuvos žaliųjų partija norėdama įvesti tokią inovaciją susidūrė su kliūtimi – pasirodo, tokios galimybės Lietuvos teisės aktai nenumato.
Įveskime dviasmenio valdymo institutą (co-chair). Nustatykime kvotas kandidatų į Seimą ir savivaldą sąrašams. Tokiais būdais remkime moterų įsitraukimą į politiką.
Visos priemonės vedančios link lyčių lygybės realizavimo tampriai susiję su sveikesniais emociniais, psichologiniais ir socialiniais santykiais. Požiūriui vieniems į kitus. Daugiau lygybės, mažiau #metoo patirčių! Be the change – go green!
Ieva Budraitė ir Mindaugas Galiauskas yra Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos nariai
