Kai kurių Lietuvos miškų urėdijų miškininkams jau iki gyvo kaulo įgriso įrodinėti, kad miškas yra vertybė, kurią reikia saugoti. Nors įvairiomis progomis miškininkams dėkojama už jų rūpestį žaliuoju mūsų šalies rūbu, tačiau, sprendžiant gamtos turtų naudojimo problemas, sprendimai dažniausiai yra priimami miškų nenaudai.
Greičiausiai dėl tokio požiūrio, palyginti su kaimyninėmis šalimis, mūsų šalies miškingumas yra pats mažiausias. Nebėra didesnių girių ir miškų masyvų, nebegyvena Lietuvoje ir meškos. Sovietmečiu miškelius ir giraites negailestingai naikino melioratoriai, miškų masyvus suskaidė (ir tebeskaido) tiesiami vis nauji magistraliniai keliai, į paežerių, priemiesčių ir miestų miškus brutaliai veržiasi vilų bei privačių namų statytojai. Iš aukštų tribūnų garsiai kalbama apie darnią plėtrą, aplinkos tausojimą, o tikrovėje gamta ir svarbus jos komponentas – miškas nyksta. Maža to, tūkstančius hektarų miškų norima paversti naudingųjų iškasenų karjerais, nors tų iškasenų yra ir ne miško žemėje.
Kasti valstybiniame miške – pigiau ir paprasčiau
Lietuvos karjerų asociacijos prezidentas A. Bartulis spaudoje rašo, kad „sąlyginė detaliai išžvalgytų visų naudingųjų iškasenų vertė – 63 600 mln. litų, o visų miškų – 20 000 mln. litų. (…) 2009 metų duomenimis, detaliai išžvalgytų inertinių medžiagų (smėlio, žvyro, klinčių, dolomito) plotas po miškais sudaro apie 35 proc. visų detaliai išžvalgytų inertinių medžiagų ploto. Tačiau po miškais esantį plotą palyginus su visu šalyje esančiu 2,1 mln. ha miško plotu, tai tesudaro apytiksliai 0,3 procento”. Gerbiamas prezidentas šiais teiginiais norėjo pasakyti, kad miškai yra mažiau vertingi už po jais esantį žvyrą bei kitas iškasenas, o miškuose įrengti karjerai sunaikintų tik nedidelę dalį miškų, todėl kasti naudingąsias iškasenas miškuose yra nieko blogo. Tačiau bet kuris blaiviai mąstantis žmogus supranta, kad nepradėsime vienu metu kasti žvyro visuose išžvalgytuose telkiniuose, nes tam nėra poreikio. Todėl tų 65 proc. smėlio, žvyro, klinčių, dolomito išteklių, esančių ne miško žemėje turėtų pakakti dešimtmečiams ar net šimtmečiams, tačiau kažkodėl intensyviai veržiamasi įteisinti naujus karjerus valstybiniuose miškuose net ir tais atvejais, kai yra pakankamai veikiančių karjerų. Tą gali patvirtinti Jonavos miškų urėdijos miškininkai: nors Jonavos rajone veikia keliolika žvyro – smėlio karjerų, kurie visiškai patenkina vartotojų poreikius, įvairios grupuotės siekia bet kuria kaina įteisinti naujus karjerus valstybiniuose miškuose, šimtų hektarų plote.
„Miškininkai yra praktiški žmonės ir supranta, kad žvyras ir smėlis yra reikalingos medžiagos mūsų šalies ūkiui, – sako Jonavos miškų urėdijos urėdas Vyrtautas Daukševičius. – Jei šių iškasenų trūktų ir nebūtų ne miško žemėje, miškininkai tikrai nesipriešintų jų kasimui miškuose. Jonavos rajono bendrajame plane valstybinės reikšmės miškų teritorijoje planuojama apie 2700 ha ploto įvairios paskirties objektų: žvyro – smėlio karjerams – 1848 ha, durpynams – 212 ha, karinių poligonų ir pramoninei plėtrai – 610 ha, kitoms reikmėms – dar 14 ha. O tai jau sudaro ne 0,3 %, o 12,9 % valstybės įmonės Jonavos miškų urėdijos patikėjimo teise valdomų valstybinės reikšmės miškų”. Verslininkų arba jais apsimetančių veikėjų siekis pirmiausia įteisinti karjerus valstybiniuose miškuose susijęs su tuo, jog tais atvejais nereikia pirkti žemės iš privačių žemės savininkų, derinti projektų su kaimyninių sklypų savininkais, kompensuoti jiems galimą žalą, paisyti sanitarinių apsaugos zonų ir pan. Todėl einama paprasčiausiu keliu – veržiamasi į valstybinius miškus, nejaučiant jokios atsakomybės už daromą žalą miškui ir gamtai.
Juokingi mokesčiai ir nejuokinga žala gamtai
Miškininkai įsitikinę, kad karjerų ir statybų invazija į miškus daro miškams įvairialypę žalą. Pirmiausia, mažėja miškų plotai, nes atkurti miškus negalima dėl pastatytų statinių, o išeksploatuotus karjerus labai dažnai užtvindo vanduo. Nors karjerų naudotojai ir privalo sumokėti kompensaciją už sunaikintus miškus, tačiau įveisti medynus kitoje vietoje labai sudėtinga, nes tam tikslui valstybė neskiria žemės. Jeigu karjerų ir neužtvindo vanduo, tai jie eksploatuojami dešimtmečius, vėliau paliekami likimo valiai nerekultivuoti, apželia krūmais, o ne normaliu mišku.
Karjerų steigimas miškuose ne tik mažina miškų plotus, bet ir daro žalą gamtai: sutrikdoma nusistovėjusi gamtinė pusiausvyra, hidrologinis režimas, sunaikinamos retų augalų augimvietės, drastiškai keičiamas kraštovaizdis ir ekosistemų funkcionavimo sąlygos.
Ypač didelę žalą gamtai daro durpių gavyba. Durpės išgaunamos pelkėse, prieš tai jas nusausinant. Tai reiškia, kad pelkės yra sunaikinamos. Pelkės – tai unikalios gamtinės ekosistemos. Jose kartu sąveikaudami vanduo, maisto medžiagos ir saulės energija sukuria unikalias ekologines sąlygas, kurios lemia specifinės gyvūnijos ir augalijos egzistavimą jose. Pagal savo vertę – derlingumą ir kraštovaizdžio įvairovę – jos gali būti prilyginamos atogrąžų miškams.
Pelkės sumažina potvynių grėsmę, vaidina svarbų vaidmenį vandens apytakos rate, valo užterštus vandenis, teikia gyvenamą vietą gyvūnams ir augalams. Pelkėse yra sukaupta apie 10 % pasaulio gėlo vandens, kuris nuolat papildo upes, gruntinius ir požeminius vandenis. Pasaulio pelkių durpėse per tūkstančius metų yra sukaupta tiek anglies, kiek jos dujų pavidalu (daugiausia anglies dvideginio) yra visoje atmosferoje, todėl pelkės stabdo klimato atšilimą.
90 % Lietuvoje išgaunamų durpių eksportuojama į užsienį. Durpių eksportas yra nenaudingas mūsų valstybei, nes durpės turėtų būti naudojamos mūsų dirvožemių gerinimui ir žemės ūkio bei pramonės produktų gamybai. Be to, į Lietuvos biudžetą už durpių ir kitų iškasenų eksploataciją sumokami juokingai maži mokesčiai: 2009 m. durpių parduota už 241 mln. litų, o į biudžetą sumokėta 1,5 mln. litų.
Sausinant žemes ir kasant durpes, Lietuvoje buvo sunaikinta 80 % visų Lietuvos pelkių. Europa prarado daugiau kaip pusę savo pelkių.
Savivaldos atstovai palaiko miškininkus
Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje dėl azotinių trąšų gamyklos „Azotas” į orą išmetamų teršalų nudžiūvo 1000 ha spygliuočių miškų, o dar apie 2000 ha miškų buvo pažeista. Tuometinė valdžia davė nurodymą geologams ištirti naudingųjų iškasenų išteklius „Azoto” gamyklos poveikio zonoje. Buvo planuojama išdžiūvusių ir pažeistų miškų vietoje įrengti žvyro ir smėlio karjerus. Iš tikrųjų buvo rasti nemaži kiekiai žvyro ir smėlio, tačiau nauji karjerai atidaryti nebuvo. Pirmiausia dėl to, kad pramonės poreikius patenkino tuo metu veikę karjerai, o miškininkai vietoj išdžiūvusių ir pažeistų spygliuočių miškų pasodino lapuočius. Lapuočiai yra žymiai atsparesni cheminei taršai, be to, šiandieninė AB „Achema” įdiegė pažangias technologijas ir kelis kartus sumažino aplinkos taršą. Tačiau dar sovietmečiu geologų aptikti žvyro ir smėlio ištekliai neduoda ramybės įvairioms verslo grupuotėms, kurios norėtų valstybinių miškų vietoje įrengti karjerus. Karjerus daugiausia norima rengti, būtent, AB „Achema” įtakos zonoje, nes čia išteklai yra išsamiai ištyrinėti. Tam nepritaria ne tik Jonavos miškų urėdijos miškininkai, bet ir Jonavos rajono savivaldybės politikai.
Jonavos rajono savivaldybės vicemeras Vytautas Venckūnas sako, kad AB „Achema” tebėra stambi chemijos įmonė, kuri tam tikrą taršą skleidžia ir dabar. Pramoninę zoną numatoma dar plėsti, todėl Jonavą supančius miškus reikia ypatingai saugoti. Jeigu nuo AB „Achemos” vyraujančių vėjų kryptimi bus iškirsti miškai, tai teršalai gali lengvai pasiekti ne tik Ukmergės rajono gyvenvietes, bet ir pačią Ukmergę. Vicemero nuomone, šiuo metu nėra jokio poreikio steigti naujų karjerų miškuose, nes pakankamai jų yra jau įsteigta, tačiau jie naudojami gana neefektyviai, nevykdoma išeksploatuotų karjerų rekultivacija. Veikia daug mažų karjerų, kurių savininkai nepajėgia įsigyti galingų ekskavatorių, galinčių kasti žvyrą iš vandeniu užtvindytų karjerų. Todėl didelė dalis žvyro lieka po vandeniu.
Baigus eksploatuoti naudingąsias iškasenas, karjerus privaloma rekultivuoti: išlyginti žemės paviršių, šlapiose vietose įrengti vandens telkinius, sausose – žemės paviršių padengti dirvožemio sluoksniu, pasodinti mišką ir pan.
Iki 1992-ųjų Lietuvoje egzistavo fondai, į kuriuos iškasenų naudotojai pervesdavo dalį gaunamo pelno pažeistų žemių rekultivavimo darbams. Tačiau fondai buvo panaikinti ir beveik 20 metų niekas nebuvo daroma. 2008 – 2009 metais LR Valstybės kontrolė atliko žemės gelmių valstybinį auditą ir nustatė, kad vien išeksploatuotų durpynų rekultivavimui valstybei prireiks 100 metų ir 68 mln. litų. Atsižvelgiant į susidariusias aplinkybes, Jonavos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniais numatyta, jog ten, kur naudingųjų iškasenų teritorijos sutampa su miškų teritorijomis, prioritetas teikiamas miškams.
Vykdomas perspektyvių gamtinių išteklių telkinių užgrobimas
Kaip jau buvo minėta, Jonavos rajone yra pakankamai veikiančių žvyro ir smėlio karjerų, taip pat yra šių išteklių ir ne miško žemėje, tačiau Jonavos miškų urėdija nuolat yra spaudžiama verslo grupių atstovų, įnirtingai siekiančių žvalgyti ir eksploatuoti gamtinius išteklius valstybinės reikšmės miškuose.
„Valstybės įmonė Jonavos miškų urėdija iš privačių įmonių yra gavusi prašymus leisti žvalgyti ir eksploatuoti – Rizgonių (360 ha), Rizgonių II (320 ha), Santakos (600 ha) ir Pasiekų (500 ha) smėlio – žvyro telkinius, esančius Upninkų seniūnijoje, valstybinėje miško žemėje, – apie grandiozinius verslininkų užmojus nelinksmai kalba Jonavos miškų urėdijos vyriausiasis miškininkas J. Jaruševičius. – Šie telkiniai yra gražiuose miškuose, gausiai lankomuose visuomenės ir ypač jautrioje hidrologiniu požiūriu vietovėje. Įrengus karjerus, šioje teritorijoje bus iškirsta šimtai hektarų miško, todėl atsivers gamtinis koridorius „Achemos” taršai į Upninkų, Veprių, Leonpolio gyvenvietes. Taip pat bus pažeistas hidrologinis balansas, dėl ko nukentės ten esantys trys ežerai (Baltas, Juodas ir Ilgajis) ir saugoma teritorija „NATURA – 2000″. Bus padaryta didelė žala kraštovaizdžiui, aplinkai ir Jonavos rajono gyventojų socialinei – ekonominei aplinkai”.
Vyr. miškininko nuomonei pritaria ir Jonavos miškų urėdijos urėdas Vytautas Daukševičius. „Daugelis verslo atstovų pageidavimų įrengti karjerus miškuose šiuo metu yra sunkiai paaiškinami, – sako miškų urėdas. – Tai daugiau primena lenktynes, kas daugiau užsigrobs perspektyvių žvyro – smėlio telkinių. Juolab, kad tai vyksta be jokių konkursų, o Geologijos tarnyba lengva ranka dalina leidimus, nevertindama tokių karjerų reikalingumo ir galimo neigiamo poveikio aplinkai”.
Jonavos miškų urėdijos miškai nėra išimtis, kur norima kasti naudingąsias iškasenas. Su panašiomis problemomis susiduria Trakų, Klaipėdos, Šilutės, Jurbarko ir kitų miškų urėdijų miškininkai. Pavyzdžiui, Trakuose buvo pageidaujama žvyro – smėlio karjerais paversti 3000 hektarų valstybinių miškų, Klaipėdoje – siekiama atidaryti karjerus klaipėdiečių pamėgtuose priemiestiniuose Šernų ir Kairių miškuose, o kokiam tikslui reikalingi nauji didžiuliai karjerai prie Šilutės – apskritai, neįmanoma rasti nei vieno sveiku protu paaiškinamo argumento.
Rimantas BRAZIULIS,
Lietuvos žaliųjų judėjimas
Visą straipsnį skaitykite portale “Žalioji Lietuva”: http://www.zaliojilietuva.lt/gamtiniu-istekliu-grobstytojai-kesinasi-i-miskus-1684.html
