Tarptautiniame Teisingumo Teisme – ne tik Rusijos agresijos klausimas. 2023 m. lapkričio 10 d. Tarptautinė darbo organizacija (TDO) priėmė rezoliuciją, kuria kreipėsi į teismą. Organizacija klausė, ar darbuotojų ir jų organizacijų teisė streikuoti yra saugoma pagal 1948 m. TDO konvenciją dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo.
Jungtinių Tautų specializuota agentūra TDO veikia pagal trišalės tarybos modelį – ją sudaro darbuotojų, darbdavių ir vyriausybės atstovai iš 187 valstybių narių. Nors organizacija nuosekliai pasisako, kad teisė streikuoti kyla iš minėtos konvencijos ir TDO konvencijos dėl teisės jungtis į organizacijas ir vesti kolektyvines derybas principų taikymo, tokia teisė šiuose dokumentuose nėra aiškiai apibrėžta. Nusistovėjęs konvencijos aiškinimas pastarąjį dešimtmetį piktino darbdavius.
Diskusijas dar labiau užaštrino ir šiais metais pasiūlyti įstatymų pakeitimai Jungtinėje Karalystėje, kuriais būtų apribojama pasieniečių, medicinos ir viešojo transporto darbuotojų teisė streikuoti.
TDO Konstitucijos 37 straipsnis numato galimybę perduoti Tarptautiniam Teisingumo Teismui bet kokį su šia Konstitucija ar TDO konvencijomis susijusį ginčą ar klausimą dėl nuostatų aiškinimo. Vadovaujantis šiuo straipsniu ir siekiant išspręsti ilgalaikius nesutarimus dėl teisės į streiką, lapkritį buvo nuspręsta paprašyti tokio išaiškinimo.
Panašios diskusijos kyla ir Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT). Teismas nuosekliai pasisako, kad teisė streikuoti yra saugoma Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, kuria užtikrinama susirinkimų ir asociacijos laisvė. Šiuo požiūriu svarbus ir kontraversiškas 2021 m. birželio 10 d. teismo sprendimas profesinių sąjungų byloje prieš Norvegiją.
Šioje byloje ginčas kilo po to, kai Norvegijos Aukščiausiasis Teismas pripažino neteisėtomis laivų remonto dokų darbuotojų protesto akcijas, kuriomis darbuotojai siekė ginti savo darbo užmokestį ir darbo sąlygas. Nors EŽTT nurodė, kad teisė streikuoti yra svarbesnė už bendrosios rinkos ekonomines laisves, todėl ekonominei laisvei negali būti teikiama pirmenybė, tačiau byloje nenustatė EŽTK 11 straipsnio pažeidimo dėl Norvegijos aukščiausiojo teismo sprendimo.
Streikai Lietuvoje – vos trys per pastaruosius šešerius metus
Valstybinė duomenų inspekcija skelbia metinį streikų skaičių. Jų 2017–2022 metais Lietuvoje buvo 151. Iš pirmo žvilgsnio, toks skaičius gali pasirodyti kaip sveikos visuomenės ženklas – gyvename demokratinėje valstybėje, kur streikas yra svarbi kolektyvinių derybų priemonė, reikšminga socialinio dialogo dalis, darbuotojai gina savo teises.
Vis dėlto, net 149 iš šių streikų vyko 2018 metais. Tad jei tuo metu vykusį mokytojų streiką skaičiuosime kaip vieną didelį streiką, skaičius sumažės iki 3. Toks mažas streikuojančių aktyvumas veikiau primena gyvenimą totalitarinėje santvarkoje, kur nėra erdvės priešintis primetamai tvarkai ar ginti savo teises.
Tačiau streikuojame mažai ne dėl to, kad nėra pilietinės visuomenės. Mažą streikų skaičių lemia itin griežti streiką reglamentuojantys įstatymai. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos 51 straipsnyje numatyta, kad darbuotojai, gindami savo ekonominius ir socialinius interesus, turi teisę streikuoti, šią teisę apriboja Darbo kodekso IV dalies III skyriuje įtvirtintos nuostatos. Streikas gali būti skelbiamas tik profesinės sąjungos, tik dėl raštu išdėstytų reikalavimų, tik praėjus ginčų komisiją, vėliau gali tekti pasitelkti tarpininką ar išnagrinėti ginčą darbo arbitraže.
Streiko teisėtumas taip pat gali būti tikrinamas teisme, o tuo metu, kol teismas nagrinės bylą, darbdavys turi teisę skelbti lokautą ir įdarbinti į streikuojančiųjų vietą naujus darbuotojus. Taigi, nuo momento, kai yra pažeidžiamos darbuotojo teisės iki momento, kai streikas tampa teisėtu, gali prabėgti ir keleri metai. Jei darbovietėje nėra profesinės sąjungos ir kolektyvinės sutarties – streiko paskelbti neįmanoma. Kol įgyvendinami visi procedūriniai reikalavimai, padėtis darbo vietoje pasikeičia keletą kartų, gali išnykti ir streiko reikalavimai.
Taigi, darbuotojai Lietuvoje iš esmės neturi derybinės galios streikuoti. Be to, šalyje taip pat draudžiami solidarumo streikai su kitomis profesinėmis sąjungomis, streikai dėl socialinių, ekonominių teisių.
Ar galime efektyviai ginti tarptautinę teisę ginti darbuotojų teises?
Europos Žmogaus Teisių Teisme ginamos pilietinės ir politinės žmogaus teisės, įtvirtintos EŽTK. Susirinkimų ir asociacijos laisvė – viena jų. Tačiau Europos Taryboje veikia ir mechanizmas, kuriuo užtikrinamos būtent socialinės žmogaus teisės. Šio mechanizmo pagrindinė ašis – Europos socialinė chartija.
Chartijos 6 straipsnyje numatyta teisė į kolektyvines derybas ir teisė į streiką. Chartijos įgyvendinimo priežiūrą užtikrina Europos socialinių teisių komitetas. Nors 2001 m. Lietuva ratifikavo 86 iš 98 peržiūrėtos Europos socialinės chartijos nuostatų, mūsų šalis dar nėra priėmusi kolektyvinių skundų procedūros. Tai reiškia, kad Lietuvos darbuotojų organizacijos negali teikti skundų šiam organui.
Panašiai yra ir su Jungtinių Tautų ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktu. Pakto 8 straipsnyje aiškiai įtvirtinta teisė streikuoti „kuria naudojamasi pagal kiekvienos šalies įstatymus“. Lietuva yra Jungtinių Tautų Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto šalimi. Jungtinių Tautų ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komitetas užtikrina šio pakto priežiūrą.
Europos socialinių teisių komitete nagrinėjami kolektyviniai organizacijų skundai, tačiau į Jungtinių Tautų ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komitetą galima kreiptis individualiai. Deja, šis kelias neprieinamas Lietuvos piliečiams. Lietuva nėra pakto papildomojo protokolo, kuriuo įtvirtina teisė kreiptis į komitetą, šalimi.
Tarptautinio Teisingumo Teismo išaiškinimas turės didelę įtaką kaip darbuotojų teisė ginti savo teises streiku bus vertinama Europos Žmogaus Teisių Teisme ir Tarptautinėje darbo organizacijoje. Būtent į EŽTT ir TDO Asociacijų laisvės komitetą šiandien gali kreiptis darbuotojai ar jų organizacijos, kurių teisės streikuoti buvo pažeistos Lietuvoje. Todėl Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimas mūsų valstybei bus ypatingai svarbus.
Viltis pokyčiams
Vienas iš tų trijų teisėtų streikų Lietuvoje – įmonės „Achema“ darbuotojų streikas. Streikas Jonavoje žlugo šalyje įvedus nepaprastąją padėtį. Lietuvos Darbo kodekse įtvirtintas absoliutus draudimas streikuoti, kai yra paskelbta nepaprastoji padėtis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 145 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad įvedus karo ar nepaprastąją padėtį, laikinai gali būti apribojamos teisės ir laisvės, nurodytos Konstitucijos 22, 24, 25, 32, 35 ir 36 straipsniuose. Tai – teisė į privatų gyvenimą, būsto neliečiamybė, įsitikinimų laisvė, laisvė pasirinkti gyvenamąją vietą, asociacijų ir susirinkimų laisvė. Teisė streikuoti, įtvirtinta Konstitucijos 51 straipsnyje, nepatenka į ribojamų nepaprastosios padėties metu, teisių sąrašą.
Šių metų gegužę Seimo narys socialdemokratas Algirdas Sysas registravo įstatymo projektą, kuriuo siekiama sušvelninti šį draudimą. Dar prieš tai siūlymus teikė Seimo nariai J. Sabatauskas ir T. Tomilinas. Projektas pasiekė priėmimo stadiją, balsavimas numatomas gruodžio 14 dieną. Projektu siūloma, kad streiko ribojimus numatyti galės institucijos, atsakingos už nepaprastosios padėties valdymą, vadovas. Tai jis galės padaryti tik pasikonsultavęs su trišale taryba ir tik teritorijoje, kurioje įvesta nepaprastoji padėtis. Vadovo sprendimas turės būti peržiūrėtas kas 3 mėnesius.
Galima viltis, kad toks parlamentarų siūlymas yra ženklas, kad visuomenė ima suprasti darbuotojų derybinės galios, asociacijų laisvės, demokratijos principų ir teisės viršenybės svarbą. Reikia tikėtis, kad ilgainiui tapsime laisvesni, liberalizuosime streiką ir prisijungsime ir prie tarptautinių sutarčių, kurios leis mūsų šalies piliečiams ginti socialines ir ekonomines savo teises, kai valstybė jas pažeidžia.
Emilija Švobaitė yra Gegužės 1-osios Profesinės Sąjungos pirmininkė
