Kiekvienais metais gegužės 1-ąją minima Tarptautinė darbo diena. Tačiau apie darbo politiką ir darbuotojų padėtį svarbu kalbėti ne tik šią dieną.
Demokratija yra neatsiejama nuo profesinių sąjungų indėlio į darbo kultūrą. Sėkmingi darbo judėjimai siekė, kad būtų uždraustas vaikų darbas, įtvirtintas poilsis – atostogos ir savaitgaliai, teisingas atlygis, sveikos ir saugios darbo sąlygos ir efektyvi darbuotojų socialinė apsauga.
Neretai akcentuojama, kad kovodamos už orų samdomą darbą, profesinės sąjungos darbą galutinai atskyrė nuo vergovės ir išnaudojimu grįstų darbo santykių, o tai lėmė viduriniosios klasės atsiradimą bei suklestėjimą.
Deja, nei mūsų laisvė, nei su ja iškovotos teisės nėra savaime duotybės. Kaip ir kitos fundamentalios žmogaus teisės, taip ir darbuotojų teisės reikalauja nuolatinės pilietinės visuomenės sargybos – aktyvaus darbuotojų organizacijų veikimo.
Darbo užmokestis, sauga ir sveikata
Nepaisant populiarios nuostatos, neva „jeigu dirbsi, užsidirbsi“, ne kiekvienas darbuotojas Lietuvoje gali gyventi oriai. Šią tikrovę liudija Lietuvoje veikiančios Norvegijos įmonės oraus užmokesčio iniciatyva. Metų pradžioje, „Verslo žinios“ išplatino trąšų gigantės „Yara“ spaudos pranešimą, kuriuo skelbiama, kad įmonė sieks priartinti visų savo darbuotojų, veikiančių 140 šalyse, užmokestį iki sumos, kuri leistų gyventi oriai.
Tenka tik apgailestauti, kad orus darbo užmokestis nėra pirmoji sąlyga, kurią turėtų įgyvendinti privatus verslas, norėdamas samdyti darbuotojus. Pilotine šalis šiai iniciatyvai pasirinkta Lietuva, kur dirba daugiau nei 500 įmonės darbuotojų. Kaip teigia padalinio vadovė Zuzana Matonienė, įmonė siekia, kad visi darbuotojai galėtų jaustis oriai ir „gyventų ne „nuo algos iki algos“, sukdami galvą dėl būtiniausių prekių ir paslaugų“.
Vykdant projektą, orus atlygis buvo nustatytas atsižvelgiant į necentrinėje Vilniaus miesto dalyje esančių būstų nuomos kainas, minimalų mėnesinį maisto krepšelį gaminant namuose, viešojo transporto bilietų kainas, mobilaus ryšio išlaidas, asmeninės higienos prekių bei rūbų krepšelį, baldų kainas bei galimas papildomas išlaidas pramogoms ir kitoms prekėms ar paslaugoms. Įmonės teigimu, šių poreikių įgyvendinimui reikalingas darbo užmokestis Vilniuje siekė 1810 Eur, todėl 38 įmonės darbuotojams atlyginimas buvo pakeltas iki nustatytos sumos. Minimali alga Lietuvoje yra perpus mažesnė ir siekia vos 924 Eur.
Atkreiptinas dėmesys, kad į tokį „oraus gyvenimo“ krepšelį nepatenka išlaidos santaupoms ar vaikų priežiūrai. Vienoje iš turtingiausių Norvegijos įmonių, pilnu etatu dirbantis Vilniaus gyventojas, gali sau leisti išsinuomoti būstą kur nors Vilniaus miegamajame rajone, važinėti į darbą autobusu ir gamintis namuose, retsykiais nueiti į kiną ar nusipirkti reikiamą daiktą. Tačiau įsigyti būstą, automobilį ar auginti vaikus tampa nebe orumu, o prabanga ir, nepaveldėjus jokio turto – misija neįmanoma.
Apžvelgiant darbuotojų saugą ir sveikatą, nerimą ypač kelia augantis profesinių ligų skaičius. 2023 m. nustatyta 33,3 proc. daugiau profesinių ligų atvejų nei ankstesniais metais. Tai rodo, kad trūksta prevencinių priemonių užkirsti kelią ligoms, įtakos gali turėti ir ilgos darbo valandos.
Deja, tenka konstatuoti, kad nepavyksta išvengti mirčių. Praėjusiais metais, Lietuvoje dėl įvykių darbe žuvo 17 darbuotojų. Net ir viena tokia mirtis yra per daug, o kur dar žiniasklaidoje vis pasirodantys pranešimai apie darbuotojų savižudybes galimai dėl patiriamo psichologinio smurto. Duomenų apie psichologinį smurtą darbe turime nedaug, tačiau kaip dar gerokai anksčiau parodė vienas šmaikštus draudimo kompanijos nuomonės tyrimas – darbuotojai būtų labiau linkę susimokėti draudimo įmokas už ramybę darbe nei draustis dėl neištikimybės ar blogo oro per atostogas. Privalome ieškoti būdų kaip galime geriau tausoti mūsų darbuotojų sveikatą, daugiau dėmesio skiriant ligų prevencijai, psichologinio smurto darbe aukų apsaugai ir tiesioginėms sankcijoms smurtautojams.
Ateities perspektyvos – individualiai dirbančiųjų apsauga ir teisinga transformacija
Darbo užmokestis ir sveikatos bei saugos reikalavimai yra įgyvendinami įstatymu, tačiau darbuotojų judėjimai šiandien susiduria ir su naujais iššūkiais, reikalaujančiais inovatyvaus požiūrio į organizavimąsi. Sparčiai plintant naujoms darbo formoms, kuriomis vengiama įsipareigojimų užtikrinti darbuotojams visas darbo teisėje įtvirtintas teises, darbuotojams tenka iš naujo dėl jų pakovoti.
Puikus to pavyzdys – kurjerių organizacijos. Augant kurjerių spaudimui skaitmeninių platformų įmonėms, kurjerių byloms vis dažniau pasiekiant teismą, Europos Sąjungoje imtasi iniciatyvos suvienodinti platforminio darbo teisinį reguliavimą.
Šiandien Direktyva dėl platforminio darbo sparčiai skinasi kelią ES teisėkūros procese. Nors ja šalys nebus vienareikšmiškai įpareigotos įdarbinti kurjerius, tačiau vienas svarbiausių aspektų – algoritmų skaidrumas – bus bent minimaliai užtikrinamas. Šiuo pokyčiu siekiama pakeisti susiklosčiusią praktiką, kai platformos vienašališkai diktuoja kurjerių darbo sąlygas.
Galima tik prognozuoti, kad panašios diskusijos dėl teisių užtikrinimo ateityje kils ir meno, namų ūkių darbuotojų ar kitų individualia veikla besiverčiančių dirbančiųjų organizacijose. Darbuotojų teisių apsauga ir kolektyviniai santykiai turi būti išplėsti taip, kad būtų apsaugoti visi dirbantys, nepriklausomai nuo pasirinktos formos. Naujos darbo formos yra sveikintinos, bet jos negali tapti nesaugios egzistencijos sveikatos ir saugos problemų ar netinkamų galimybių naudotis socialine apsauga pretekstu.
Kitas iššūkis, apie kurį Lietuvoje išties per mažai kalbame – žalioji transformacija. Mūsų laukia svarbus etapas – ekonomikos transformacija, siekiant sumažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro. Restruktūrizavimas visada buvo mūsų ekonominio gyvenimo dalis, tačiau, kitaip nei anksčiau, ši transformacija nėra orientuota į pelno augimą, kuris kenkia socialiniams ir aplinkosaugos standartams.
Ekonomikos augimą teks derinti su mūsų planetos ribomis. Profesinės sąjungos ateityje susidurs su daugybe iššūkių, siekiant užtikrinti, kad transformacija būtų ne tik žalia, bet ir teisinga. Todėl būtent darbuotojų organizacijos turi ruoštis būti tais, kurie lydės darbuotojus ir patars darbdaviams bei vyriausybėms, kaip įgyvendinti reorganizaciją vienoje ar kitoje darbovietėje. Jau dabar turime galvoti apie investicijas į kvalifikacijos tobulinimą, perkvalifikavimą , jei nenorime nustumti į paribį tų, kurių darbo vietos šiandien yra ties išnykimo riba. Darbuotojai taip pat yra tie, kurie gali ir turi daryti spaudimą įmonėms tapti kuo žalesnėms.
Tenka pripažinti, kad Lietuvoje darbo judėjimams vis dar skiriama per mažai dėmesio. Trūksta darbuotojų teisių apžvalgų ir darbuotojų gerovės aspektą įtraukiančių darbo rinkos tyrimų. Gegužės 1-ąją vis dar kyla diskusijos dėl Tarptautinės darbo dienos panaikinimo. Streiko ribojimai išlieka vieni griežčiausių Europoje, todėl per daugiau nei 30 Nepriklausomybės metų, privačiame sektoriuje buvo paskelbtas tik 1 tikrasis streikas.
Nepaisant vakarietiškos orientacijos ir deklaruojamų siekių gyventi kaip Skandinavijoje, kur profesinės sąjungos yra vienos stipriausių pilietinių organizacijų – į jas (o kartu ir į Tarptautinę darbo dieną), neretai žiūrima kaip į sovietmečio atgyveną.
Ko gero, daugelis darbuotojų sutiktų, kad tokio požiūrio atsisakymas būtų kur kas reikšmingesnė „desovietizacija“ nei vienos ar kitos skulptūros išgabenimas į Grūto parką. Orus darbas, efektyvios darbuotojų ir darbdavių organizacijų derybos yra ne prievolė, o laisvų, demokratinių visuomenių privilegija. Saugokime ją ir vieni kitus darbe. Kiekvienas darbas yra orus darbas ir tik gyvendami oriai iš tiesų galime būti laisvi.
Emilija Švobaitė yra teisininkė, Gegužės 1-osios profesinės sąjungos pirmininkė ir Lietuvos žaliųjų partijos iškelta kandidatė į Europos Parlamento narius.
