Vyriausybei pristačius mokesčių reformą, daugiausiai dėmesio sulaukia savarankiškai dirbančių asmenų pajamų apmokestinimo pokyčiai. Vieni sveikina keliamus mokesčius kaip žingsnį socialinio teisingumo link.
Kiti – priešingai, piktinasi, kad siekiant sulyginti savarankiškai dirbančiųjų ir samdomų darbuotojų mokestinę naštą, neatsižvelgiama į riziką, kurią prisiima vykdantys individualią veiklą. Juk jie patys kuria darbo vietą, rizikuoja pajamų neužtikrintumu, negali pasinaudoti išimtinai darbo santykiuose numatytomis teisėmis (tokiomis kaip prievolė saugoti darbo vietą vaiko priežiūros atostogų metu, apmokamos atostogos, viršvalandžiai, galimybė teikti skundą darbo ginčų komisijoms ir kt.)
Eteryje nestinga ir vienų, ir kitų argumentus palaikančių pasisakymų. Esminis trūkumas šioje diskusijoje yra tas, kad mes, kaip visuomenė, praleidžiame gerą progą užduoti sau klausimą, kas visgi yra savarankiškai dirbantis asmuo? Mokestinės reformos kontekste, piešiamas labai neišsamus tokio žmogaus portretas. Atrodo, kad Lietuvoje individualią veiklą vykdo tik kūrybinės profesijos atstovai, viešųjų ryšių specialistai ir grobuonys teisininkai, kurie arba uždirba kosmines sumas, arba būtinai slepia pajamas. Tinklaraštininkas Skirmantas Malinauskas LRT tiesioginiame eteryje dar paminėjo stalius. Visgi, diskusijose apie savarankiškai dirbančių asmenų mokesčius, nesigirdi mažas pajamas šioje grupėje gaunančių asmenų balso. Būtent mažas, ne mažiausias, nes 5000 EUR per metus, kaip siūloma išskirti įstatymo projekte, yra ne pajamos, o skurdas gyvenant Lietuvos miestuose. Mažas pajamas gaunantys žmonės susiduria su piktnaudžiavimu savarankiško darbo užimtumo forma, kai de facto darbdavys daro spaudimą išsitraukti individualios veiklos pažymą, siekdamas išvengti darbdavio pareigų ir mokesčių. Į tokią padėtį pakliuvę savarankiškai dirbantys asmenys yra išties mažai savarankiški, jiems trūksta apsaugos.
Ne paslaptis, pandemijos metu itin išaugo kurjerių paklausa, o pasikeitę vartojimo pokyčiai lėmė, kad pristatymo paslaugos poreikis nemažėjo. Kurjeriai, pavežėjai yra žmonės dirbantys savarankiškai. Tačiau jų savarankiškumą riboja kone monopolį pavėžėjimo ar maisto pristatymo paslaugose turinčios įmonės. Vieni svarbiausių samdomo darbo santykių požymių – jų tęstinumas ir pavaldumo santykis tarp šalių. Savarankiškai dirbančių asmenų statusą šiame kontekste ne vienerius metus gvildena vietos ir tarptautiniai teismai, aiškindamiesi, kur yra tos pavaldumo ir tęstinumo ribos, ar susiklostę santykiai gali būti prilyginami darbo santykiams, kokia apsauga taikoma savarankiškai dirbantiems asmenims. 2023 m. sausio 12 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė prejudicinį sprendimą Lenkijoje, kuriuo nuspręsta, kad antidiskriminaciniai darbo santykiuose įsigalioję įstatymai privalo būti taikomi ir asmenims, kurio darbo forma yra savarankiška. Pelus nuo grūdų padėsiantį atskirti teisinį reglamentavimą siūlo ir Europos Komisija. Šiuo metu svarstoma direktyva, kuria siekiama užtikrinti asmenų, dirbančių skaitmeninėse platformose, t.y. ir kurjerių bei pavežėjų, apsaugą.
Visgi, kodėl mokesčių kontekste svarbu klausti ir ar savarankiškai dirbantis asmuo iš tiesų yra savarankiškas? Pakankamai iliustratyvus pavyzdys yra nedarbo draudimas. Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos inicijuotose diskusijose apie nedarbo draudimą savarankiškai dirbantiems, šiam labiausiai prieštaravo advokatų profesijos atstovai. Ir natūralu. Mokesčių rinkimas, visų pirma, yra perskirstymas, todėl mokesčių augimui dažniausiai priešinasi tie, kuriems jis nereikalingas, t.y. tie, kurie yra pakankamai finansiškai saugūs, turi galimybes naudotis privačiomis medicinos, švietimo, transporto paslaugomis, todėl geresnis viešųjų ir socialinių paslaugų finansavimas iš surinktų mokesčių, šiems žmonėms nedaro įspūdžio. Priešingai, kurjeriui, kuris nėra finansiškai saugus, yra priklausomas ne tiek nuo klientų, kurie užsako jo paslaugas, kiek nuo programėlių algoritmų, galimybė gauti draudimo išmoką netekus darbo yra būtina. Diskusija apie savarankiškai dirbančio asmens savarankiškumą būtų tiek pat svarbi siekiant mažinti piktnaudžiavimą pajamų formomis, kaip ir mokesčių suvienodinimas. O mažas pajamas iš individualios veiklos uždirbančių asmenų įtraukimas į pokalbius apie šiuos mokesčius padėtų pamatyti kiek platesnį savarankiškai dirbančio asmens profilį.
Ir visgi, kur dėti kablelį?
Apmokestinti, negalima pasigailėti. Tačiau stambų kapitalą. Valstybės duomenų agentūros informacija skelbia, kad 2021 m. šalyje 11,6 proc. dirbančių asmenų vykdė savarankišką veiklą. Fiziniai asmenys, vykdantys individualią veiklą, 2021 m. deklaravo 2,9 mlrd. EUR pajamų. Didesnis gyventojų pajamų mokestis šiems 12 proc. šalies gyventojų tikrai nėra panacėja valstybės biudžetui. Panacėja būtų susitvarkyti su įvairiomis mokestinėmis lengvatomis stambiausiems ir stipriausiems. Sunku įsivaizduoti kitą modernią valstybę, kurioje tuo pačiu metu, kai verda karštos diskusijos dėl mokesčių reformos, kažkas drįstų reklamuoti lengvatas ar nedidelį pelno mokestį, bet pas mus tai vyksta. Štai visai neseniai vienoje žiniasklaidos priemonėje pasirodė straipsnis, vertinantis lietuviškų holdingų potenciją Estijoje. Jame išdidžiai nurodoma, kad Estijos pelno mokesčio tarifas yra trečdaliu didesnis nei Lietuvos, kad Estijoje – mažiau mokestinių lengvatų, nėra investicinio projekto, eksperimentinės plėtros ir kitų lengvatų, kurios gali padėti sumažinti pelno mokesčio tarifą. Tai rašoma tuo pačiu metu, kai visuomenė yra užsiėmusi socialinio teisingumo paieškomis – mokesčių reforma.
Norisi tikėti, kad daugiau surenkamų mokesčių į biudžetą, kad ir iš savarankiškai dirbančiųjų, reiškia viešųjų paslaugų gerinimą, valstybės tarnybos finansavimą ir kitą bendrą gėrį, tačiau ne šių egzistuojančių lengvatų finansavimą. Komunikacijoje apie mokesčių reformą pasakoma a, bet nutylima b. Žinome, kaip augs mokesčiai, bet nežinome, kur išleisime surinktus pinigus. Įsisiautėjusios diskusijos apie savarankiškai dirbančius asmenis ir menkai aptariamos juridinių asmenų atsakomybės kelia nerimą, kad ir vėl nuo ambicijų reformuoti ir apmokestinti stipriausius, liksime prie kosmetinių pataisymų, kuriuos teks įgyvendinti vidutiniokams pajamų prasme.
Na, o epilogo dėlei verta pažymėti, kad keista matyti dalies komentatorių nuostabą dėl konservatorių teikiamų socialdemokratinių pataisų. Minėtas tinklaraštininkas piktinosi, kad tokiu būdu konservatoriai išdavė savo rinkėjus, finansų ministrę kaltino prisiskaičiusią Markso. Visgi, socialinis teisingumas tradiciškai yra socialdemokratų tema, tačiau taip jau nutiko, kad valdančioji koalicija, kurioje yra socialdemokratų, tačiau nėra jais oficialiai besivadinančių, buvo įsipareigojusi registruoti mokestinę reformą. Stebėtis tokiu ideologiniu konservatorių nuokrypiu nereiktų. Jie nepasikeitė. Jie tik vykdo savo pareigą.
Emilija Švobaitė, Gegužės 1-osios profesinės sąjungos (G1PS) pirmininkė
