Daug skirtingų partijų politikų savo rinkimų kampanijas margina žaliomis spalvomis. Vis dėlto, išrinktiems atstovams priimant sprendimus, šios dekoracijos dažnai pasirodo tik akių dūmimas – prioritetas teikiamas trumpalaikiams interesams, o ne žaliosioms idėjoms. Akivaizdu, kad ne tik spalvą, bet ir išties vertybinę žaliąją programą turinčios partijos reikia ir Lietuvoje. Tačiau tokiai, daugiau nei 12 metų veikiančiai, organizacijai tapti parlamentine vis dar nepavyksta. Kyla klausimas – kodėl?
Žaliosios partijos pasaulyje gyvuoja jau daugiau nei pusę amžiaus. Jos kilo iš studentų, atominių ginklų neplatinimo ir ekologinių judėjimų.
Daugelyje Vakarų šalių šios partijos dalyvauja valdančiose koalicijose. Pavyzdžiui, šiuo metu žaliųjų partijos yra valdžioje Vokietijoje, Belgijoje, Airijoje, Austrijoje. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį (2014–2024 m.) jos buvo valdžioje ir Suomijoje, Prancūzijoje, Islandijoje, Liuksemburge, Švedijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Juodkalnijoje.
Taip pat žalioji partija šiuo metu yra koalicijoje Kolumbijoje, jos įkūrėjas ir kandidatas į prezidentus buvo Antanas Mockus.
Nors žaliosios partijos dalyvauja politikoje įvairiose pasaulio šalyse, visgi gana stipriai įsitvirtinusios jos tik tik Vakarų Europoje. Situacija Rytų Europos politiniame žemėlapyje – gana liūdna.
Žaliosios partijos Rytų Europoje
Šiame regione žaliosios partijos yra gana silpnos, o jų situacijas galima suskirstyti į tris kategorijas: (1) neparlamentinės partijos (dažniausias atvejis), (2) didesnių politinių platformų dalis, (3) žaliųjų partijų etiketės naudojamas kaip rinkodaros triukas, arba tiesiog pavadinimas be ideologinės platformos.
Pastarasis atvejis puikiai atsispindi „Latvijos žaliųjų partijos” ir „Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos” pavyzdžiuose.
„Latvijos žaliųjų partijos” atvejis tikrai įdomus. Nors politinė jėga kilo iš aplinkosauginių judėjimų, ji prarado ideologinį ryšį su bent kiek atpažįstama žaliųjų ideologija, sudarydama pragmatines sąjungas ir absorbuodama įvairias nacionalistų, krikščionių, darbininkų bei regionines partijas. Susiliejimas su Ūkininkų sąjunga ir oligarcho, susijusio su įvairiomis kriminalinėmis istorijomis, lyderystė buvo esminiai veiksniai, kurie pavertė šią partiją viena pagrindinių Latvijos politinių jėgų.
Ši partija ne kartą dalyvavo valdančiose koalicijose ir net turėjo savo premjerą. Nuo 2000-ųjų ji atstovauja socialiai konservatyvias pažiūras, įvairiai propaguodama dešiniosios pakraipos populizmą, ksenofobiją, homofobiją ir euroskeptiškumą. „Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga” iš esmės yra šios latviškos ,,sėkmės” istorijos kopija.
Dalyje kitų Rytų Europos šalių žaliųjų partijos prisijungė prie progresyvių arba/ir kairiųjų partijų. Arba kitos partijos perėmė žaliųjų ideologiją.
Tokią partiją puikiai reprezentuoja kita politinė Latvijos organizacija – „Progresyvieji“. Papildę programą žaliomis idėjomis, paskutiniuose rinkimuose jie surinko 6,2 proc. balsų, turi 10 iš 100 vietų parlamente, 1 europarlamentarą ir dalyvauja valdančioje koalicijoje, turėdami tris ministrus.
Panašus atvejis yra ir „Mes galime“ organizacija Kroatijoje, kuri paskutiniuose rinkimuose iškovojo 10 iš 151 vietos parlamente ir 1 vietą europarlamente.
„Zieloni“ Lenkijoje yra nedidelė Donaldo Tusko vadovaujamos „Piliečių platformos“ dalis. Tai leido šiai partijai iškovoti 3 iš 460 vietų Seime, o jos pirmininkė tapo viceministre Klimato ir aplinkos ministerijoje.
Šie atvejai iš esmės parodo realius pasirinkimus ir kitoms žaliosioms partijoms, veikiančioms šalyse, kurios išėjo iš komunistinės sistemos: (1) laukti savo laiko būnant neparlamentine partija, (2) sudaryti koalicijas su vertybiškai artimomis jėgomis, (3) tiesiog pamiršti savo vertybes ir ideologiją ir ieškoti pragmatiškų, populistinių koalicijų.
Kodėl Rytų Europoje reikalingos žaliųjų partijos?
Kaip bebūtų apmaudu, taktiniai pasirinkimai žaliųjų partijoms mūsų regione nėra labai pozityvūs. Akivaizdu, kad jos susiduria su sudėtinga dilema – vertybės arba valdžia.
Kitaip tariant, galimybė įgyvendinti savo siūlymus tampa įmanoma tik atsisakant didelės dalies tų pačių siūlymų, kurių vedamos jos eina į politiką.
Žaliųjų partijos gali patekti į valdžią tik sudarydamos koalicijas su kitomis politinėmis jėgomis, kurių prioritetai dažnai skiriasi, todėl žaliosios politikos tikslus išlaikyti tampa itin sudėtinga.
Vis dėlto, žaliųjų keliamos temos ir siūlomi politiniai prioritetai yra itin svarbūs mūsų regionui ir neturėtų būti pamiršti. Jau nekalbant apie aplinkos, žmogaus teisių ar socialinius klausimus, žaliųjų partijos yra tos, kurios iš esmės siūlo realius sprendimus Lietuvos ir kitų Rytų Europos šalių saugumo problemoms.
Šios partijos siūlo ekonominę transformaciją, kuri yra puiki galimybė susigrąžinti ekonominį konkurencingumą (sisteminis investavimas į naujas ir švarias technologijas) ir sustabdyti agresyvius teroristinius režimus.
Pavyzdžiui, Rusijos ir Irano valstybės apie pusę savo biudžetų gauna iš naftos ir dujų eksporto. Tai nėra abstrakcija. Kiekvieną kartą užpildydami pilną degalų baką savo automobiliui, jūs remiate abi šias valstybes (ir daugelį kitų autokratijų): Rusija gauna apie 3 eurus, Iranas – apie 1 eurą. Šiuos pinigus jos naudoja teroristiniams karams finansuoti, savo gyventojų terorizavimui, teroristinėms grupėms remti, hibridinėms atakoms prieš mūsų šalis vykdyti, destabilizuoti demokratijas, rinkimus ir pan.
Nors Gitanas Nausėda piktinasi Slovakijos premjero Roberto Fico vizitu į Maskvą, teigdamas: „nesuprantu, kaip galima duoti pinigų agresoriui, kuris taikosi į mūsų laisvę“, mūsų politikai iki šiol bijo išlementi paprastą tiesą, kad mūsų pačių didėjanti priklausomybė nuo naftos maitina krokodilą, kuris pasižadėjo mus suvalgyti. Koks skirtumas, ar mes duodame pinigus tiesiogiai (kaip slovakai ir vengrai), ar netiesiogiai? Rezultatas – tas pats: pinigai atkeliauja į Maskvą tankams ir raketoms gaminti, kurie vieną dieną bus panaudoti mūsų namams griauti ir mums žudyti. Vietoj to, kad tie patys pinigai liktų mūsų šalyje ar bent regione, augintų naujus verslus vykstant ekonominei transformacijai, saugotų aplinką ir mūsų laisvę.
Kitas svarbus žaliųjų partijų vertybinis pamatas yra proeuropietiška laikysena: siekis stiprinti Europos Sąjungos institucijas ir integraciją.
Ateinančios JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijos politika rodo, kad Jungtinės Valstijos ne tik traukiasi iš Europos saugumo garantijų ir tarptautinių institucijų, bet ir yra pasirengusios jas aktyviai griauti. Kaip kitaip interpretuoti beveik kasdienius Trumpo pareiškimus, tokius kaip pasiūlymai dėl Panamos kanalo, Kanados aneksijos, Grenlandijos įsigijimo ar JAV kariuomenės įsiveržimo į Meksiką?
Net jei šie pasisakymai buvo tik asmeninės provokacijos ar dėmesio siekimas, jie jau savaime griauna taisyklėmis pagrįstą tarptautinę tvarką. Tokie veiksmai kelia rimtų abejonių, ar svarbiausia ir galingiausia pasaulio valstybė, buvusi pagrindinė šios tvarkos kūrėja ir palaikytoja, pati yra pasiryžusi laikytis tų taisyklių?
Įsivaizduokite, kas nutiktų, jei, pavyzdžiui, Lenkijos prezidentas Anžejus Duda pradėtų reikalauti Vilniaus ar Klaipėdos krašto, grasinti kariuomenės įsiveržimu, ekonominiu karu ar blokadomis? Akivaizdu, kad toks elgesys sugriautų ne tik normalaus bendradarbiavimo galimybes, bet ir mūsų regiono saugumo struktūras ir, greičiausiai, bendrus projektus – net jei realūs veiksmai taip ir nebūtų atlikti.
Todėl Trumpo sugrįžimas kelia egzistencinius klausimus tarptautinei tvarkai ir ypatingai mažų periferinių valstybių, tokių kaip Lietuva, egzistavimui. Šioms valstybėms yra vienintelis kelias užtikrinti savo suverenitetą – vienytis.
Bet gera naujiena yra tai, kad nereikia išradinėti nieko naujo, nes jau yra beveik 70 metų veikiantis ir laiko patikrintas organizmas – Europos Sąjunga, kurią tik reikia truputį ,,patiuninguoti”: pagreitinti sprendimų priėmimą, praplėsti galias užsienio politikoje ir gynyboje.
Jeigu kitos partijos Rytų Europoje akivaizdžiai sunkiai suvokia ar priima tiesą, kad naujoje geopolitinėje realybėje mažos šalys gali išlikti tik būdamos kartu, žaliųjų partijų ideologija puikiai dera su esamais saugumo iššūkiais.
Kokios žaliosios politikos perspektyvos mūsų regione?
Jeigu vertintume logiškai, žaliosios partijos sprendžia ne tik aplinkos ir socialinius klausimus, bet ir du šiandien mūsų regione svarbiausius klausimus – ekonominio konkurencingumo praradimą ir fizinį saugumą.
Tačiau žaliųjų ideologiją realiai atstovaujančios partijos niekur nėra tvirtai įsitvirtinusios politiniame spektre, ir todėl, nesant sėkmės istorijų, joms sunku įtikinti rinkėjus, kad jų balsas nebus „išmestas“.
Tuo pačiu progresuojant gimstamumo mažėjimo ir populiacijos senėjimo tendencijoms, konservatyvios ir populistinės dešinės jėgos turi daug daugiau galimybių dominuoti.
Tai ganėtinai paradoksalu, nes tokios jėgos neturi jokių atsakymų į aktualius klausimus. „Kova“ už kažkokio „identiteto“, lyčių apibrėžimo ar „tradicijų“ išsaugojimą, nepateikia jokio sprendimo, kaip išvengti realių problemų: prasidedančio klimatinio pragaro, branduolinio ginklų plitimo, organizmų apnuodijimo plastiku, dirbtinio intelekto keliamų grėsmių ir panašių dalykų. Vieninteliai jų siūlomi sprendimai yra apsimesti, kad išvardintų problemų nėra, arba šaukti, kad tai yra kažkokios apgavystės (ang. hoax).
Žaliųjų partijų ideologija išsiskiria tuo, kad pripažįsta globalias problemas, siūlo pozityvius ir konkrečius sprendimus: žaliosios ekonomikos transformaciją, taršos mažinimą, imigraciją ir integraciją, žmogaus teisių užtikrinimą, socialinės nelygybės mažinimą bei tarptautinio bendradarbiavimo stiprinimą.
Nepaisant to, artimiausiu metu, panašu, kad šių politinių jėgų sėkmė priklausys nuo jų taktinių sprendimų. Būtent nuo to, kaip joms seksis susirasti ir sudaryti koalicijas su kitomis politinėmis jėgomis, kad jos neprarastų savo identiteto, tačiau tuo pačiu įgautų platformas, reikalingas savo jėgų augimui ir vizijų pateikimui savo populiacijoms.
Aiškaus sėkmės recepto mūsų regione nėra, todėl matysime įvairius pasirinkimus. Galbūt žaliasis smegenų plovimas ir oportunizmas, siekiant asmeninių interesų, ir toliau dominuos kaip vienintelė žaliosios politikos alternatyva. Tačiau yra daug labai priežasčių (pvz., grėsmės mūsų saugumui), kodėl Lietuvoje visgi reikėtų palaikyti ir vykdyti realią žaliąją politiką. Tik ko reikia, kad sugebėtume tai suprasti laiku?
Dr. Svajūnas Plungė yra duomenų analitikas, Varšuvos gyvybės mokslų universiteto docentas ir Lietuvos žaliųjų partijos vicepirmininkas
