Jeigu šiandien užsimanytumėte pakeliauti po paralelinius pasaulius, jums visai nereikėtų, kaip Guliveriui, sėsti į laivą ir laukti, kol šis suduš kur nors Ramiojo vandenyno viduryje. Ne mažiau įdomūs pasauliai nei Liliputija, milžinų valstybė ar protingų arklių visuomenė šiandien pasiekiami ir Lietuvoje. Persikelti į juos užtenka prisėsti prie telefono ir pasekti keletą paralelinio pasaulio veikėjų socialiniuose tinkluose – ir jau esate ten.
Kalbu, žinoma, apie Lietuvos antisisteminį pasaulį – keistą paralelinę visatą, kurioje viskas apversta aukštyn kojomis ir dar šiek tiek pasukta šonu. Čia Rusija – „broliai“, o NATO ir Europos Sąjunga – „blogio ašis“. Skiepai – nuodas, o šarlatanai – tiesos pranašai. Sąmokslo teorijos, pusiau tiesos ir gryni melai atstoja logiką, sveiką protą ir faktus.
Paralelinio pasaulio dydis
Kol visa Lietuva aptarinėja ministrų kandidatūras, premjerės rankinukus ar net jos ne visai teisingai parašytą „ė” raidę, kiti dalykai lieka nepastebėti. Pavyzdžiui, prieš pusantrų metų atlikta „Baltijos tyrimų“ apklausa klausė: „Ar manote, kad Rusija kelia realią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui?“. Vienas trečdalis sakė „taip“, kitas trečdalis – „greičiau taip“, o likusieji arba atsakė „ne“, arba nusprendė patylėti.
Mums pristatė spauda, kad „70 proc. gyventojų sutinka, kad Rusija kelia grėsmę“. Tačiau taip tyliai paslėpė svarbiausią detalę: apie trečdalis Lietuvos gyvena paraleliniame pasaulyje, dar trečdalis turbūt domisi tik savo asmeniniais reikalais ir neseka kas darosi valstybėje ar aplink.
Kyla klausimas: kaip šimtmečiai represijų, žudynių, trėmimų, kuriuos patys Lietuvos gyventojai dar matė, patyrė ar gali papasakoti šeimos istorijas, yra tiesiog užmirštami? Kaip nematomas lieka beveik ketverius metus Rusijos vykdomas genocidinis karas prieš Ukrainą? Net ir nuolatiniai grasinimai mūsų valstybei, dronai ir lėktuvai oro erdvėje, pabėgėlių srautai ir kiti kaimynų „siurpriziukai“ tampa kasdienybe, kurios trečdalis gyventojų, atrodo, nemato.
Kad maždaug trečdalis Lietuvos gyvena paraleliniame pasaulyje, parodė ir 2024 m. rinkimų rezultatai. Nuo Prezidento iki Seimo rinkimų, anti-sisteminės partijos iš viso surinko apie trečdalį balsų. Jei šios jėgos būtų susitelkusios, jos realiai galėjo laimėti rinkimus ir net formuoti Vyriausybę. Juoktis, menkinti ar vadinti juos „populistais“ reiškia užsimerkti prieš vieną didžiausių grėsmių valstybei. Ši grėsmė – ne Kremliaus tankuose, o čia, tarp mūsų, kur bent trečdalis Lietuvos gyvena informaciniame pasaulyje, apverstame aukštyn kojomis, lyginant su kito trečdalio realybe.
Anti-sisteminio pasaulio architektūra
Mūsų paralelinio pasaulio architektūrą nesunku perprasti – tereikia „Facebooke“ pasekti jo veikėjus, pažvelgti į sekėjų skaičius, žinučių toną ir emocinį užtaisą. Dirbtinis intelektas gali pagelbėti greitai atliekant tokią analizę.
Lietuvos paralelinį pasaulį galima padalyti į tris sluoksnius. Branduolyje – sisteminiai legitimuotojai: anti-sisteminiais save vadinantys veikėjai, kurie patys buvo ar tebėra sistemos dalis. Jie naudojasi institucine padėtimi, kad suteiktų savo naratyvams patikimumo ir „kritikuotų sistemą iš vidaus“. Tai daro sąmokslo teorijas įtikinamesnes.
Ryškiausi pavyzdžiai – Remigijus Žemaitaitis (apie 81 tūkst. sekėjų) ir Ignas Vėgėlė (daugiau kaip 52 tūkst.). Abu deklaruoja kovą už „paprastą žmogų“, nors patys yra milijonieriai, vieni turtingiausių Seimo narių, neturintys nieko bendra su pastangomis spręsti tas socialines problemas, kuriomis manipuliuoja. Žemaitaitis Seime sėdi jau šešiolika metų, pakeitęs kelias partijas ir valdžios pozicijas – vieninteliai jo „kovos“ vaisiai tėra nauji įrašai apie „blogą valdžią“.
Antrajame sluoksnyje – aktyvistiniai centrai, neturintys vietos Seime, bet turintys milžiniškas auditorijas. Jie kuria radikaliausius naratyvus ir palaiko emocinį triukšmą: Artūras Orlauskas, Antanas Kandrotas-Celofanas, Rūta Janutienė, Andrius Lobovas, Žilvinas Tratas ir kiti – nuolatiniai „YouTube“ ir „Facebook Live“ gyventojai.
Trečiasis sluoksnis – nišiniai agregatoriai, aido kameros, kurie platina žinutes nišinėse, regioninėse grupėse ir privačiuose pokalbiuose. Tarp jų – Valdas Tutkus, Eduardas Vaitkus, Astra Genovaitė Astrauskaitė. Jie – tarsi cementas, suklijuojantis visą tinklą ir sulipdo visą šią paralelinio pasaulio konstrukciją.
Paralelinio pasaulio įtakos tinklas – tarsi voratinklis, kur keli storieji siūlai valdo visą srautą. Vos kelios rankos – aštuoni, dešimt žmonių – kuria visą šią realybę aukštyn kojomis. Jie dirba kaip laikrodis – nuolat pila turinį į socialinius tinklus, kad srautas nė akimirkai neišdžiūtų. Daugiausia vaizdo įrašai, gyvi eteriai ir nuorodos į abejotinus „naujienų portalus“. Tekstų mažai, bet emocijų – per kraštus. Pirmojo lygmens „legitimuotojai“ pasirodo su švarkais ir rimtais veidais, kad suteiktų patikimumo, o antrojo ir trečiojo sluoksnių aktyvistai užtvindo tinklus pigesniu, triukšmingu turiniu. O kai jau žinome, kaip šis pasaulis suręstas, metas pasižiūrėti – kokiomis idėjomis šis pasaulis minta.
Bendros temos
Paralelinis Lietuvos pasaulis turi savitą pasaulio matymą – tarsi per kreivus veidrodžius, per kuriuos vertinami visi kasdieniai įvykiai. Šio matymo esmė paprasta: Lietuva nieko pati nesprendžia. Už mus viską nusprendžia „globalūs elito sluoksniai“. Valdantieji čia – ne politikai, o išdavikai, marionetės, tampomos iš už Atlanto, iš Europos Komisijos koridorių ar tiesiog iš „saviškių“ rato – konservatorių klano ir panašių nebaudžiamųjų.
Pagrindinė žiniasklaida šioje visatoje – ne informacijos šaltinis, o „elito propagandos ranka“, rašanti neva jai korumpuoto ir išdavikiško elito diktuojamus tekstus. Ir, reikia pripažinti, kai Seimo nariai nardo korupcijos skandaluose, kai Palucko istorijos, čekiai ar pralošti stadiono milijonai plaukia paviršiuje – tokia schema limpa prie ausies kaip sena, prilipusi sąmokslo teorijos guma.
Viskas, kas vyksta – nuo mokesčių iki mokyklų programų – žiūrint per šiuos veidrodžius atrodo kaip iš anksto suplanuotas sąmokslas mūsų „kontrolei ir išnaudojimui“. Sudėtingos valstybės problemos supaprastinamos iki vieno viską paaiškinančio kaltininko. Ir taip stiprėja grupinis tapatumas – „mes prieš juos“. Galiausiai šis naratyvas tampa ne nuomone, o tikėjimo forma.
Šiame pasaulyje vyrauja kelios šventosios temos, jų kvestionavimas – šventvagystė. „Totalus sistemos nelegitimumas“ – pirmoji tikėjimo aksioma, iškalta ant paralelinės Lietuvos altoriaus. Valstybė – neteisinga, teismai – papirkti, rinkimai – suklastoti, o valdžia – iš anksto nupirkta. Toks pasaulis patogus: nereikia nei įrodymų, nei logikos – pakanka švento įsitikinimo. „Geopolitinis suvereniteto išpardavimas“ – antroji dogma: esą Lietuva išmainė savo sielą į NATO bazes, Briuselio direktyvas ir „amerikonų“ hamburgerius. Trečioji – „pilietinių laisvių panika“, kur bet kokia vakcina, kaukė ar net vėjo jėgainė laikoma tironijos įrankiu, o globalinis atšilimas – „spektaklis kvailiams“. Ir pagaliau – „teisinis nelegitimumas“, kurį čia įkūnija „konstitucinio teismo išsiknisinėjimai“ pripažįstant mažumų teises, bei „kultūrinis liberalizmas“, laikomas moralinio pūlinio simptomu, griaunančiu tautos vertybių likučius. LGBTQ+ temos šioje visatoje – paskutinė dekadencijos stadija, paskutinė „Vakarų bacila“, kuria, pasak jų, Briuselis esą bando užkrėsti dar vos alsuojantį „normalumą“.
Paralelinio pasaulio tikslai
O ko siekia visa ši milžiniška veikla? Rašymai, filmavimai, raginimai „pabusti“, mobilizavimas, mitingai – nuo Seimo riaušių ir „šeimų maršų“ iki antivakserių ar protestų prieš nekilnojamojo turto mokesčius – juk vyksta ne todėl, kad žmonės neturi ką veikti.
Pirmiausia, tai – pragyvenimo šaltinis. Dalis šio pasaulio veikėjų – buvę arba savęs tokiais laikantys žurnalistai. Vieni, kaip Rūta Janutienė, iš tiesų dirbo žiniasklaidoje, kiti – kaip Antanas Kandrotas – tik imituoja žurnalistiką „Facebook“ transliacijų fone. Vieni buvo išmesti iš redakcijų, kiti ten niekada nepateko dėl savo pažiūrų ar, švelniai tariant, savito santykio su faktais. Taip jie susikūrė alternatyvią medijų ekosistemą – su auditorijomis, trokštančiomis nuolatinės baimės, pykčio ir sarkazmo dozės, nukreiptos į tariamus priešus: politikus, institucijas ir viską, kas primena „sistemą“. Pinigų srautai čia teka iš socialinių platformų (pavyzdžiui, „YouTube“), sekėjų aukų, „paramos kavos“ ir „draugiškos“ reklamos.
Antrasis tikslas – sekėjų armijos auginimas. Kiekvienas „patiktukas“ ar „pasidalijimas“ čia skaičiuojamas kaip būsimo politinio kapitalo investicija. Sekėjai – tai elektoratas, kurį ateityje galima bus mobilizuoti balsavimui, mitingams ar naujai „tautos gelbėjimo“ partijai. Kas susiję su asmenine nauda – tą dar galima būtų suprasti. Tačiau šis paralelinis pasaulis turi ir savo neįvardintus, bet labai aiškiai matomus tamsiuosius „visuomeninius tikslus“. Kokie jie?
Sisteminis erodavimas – pasitikėjimo institucijomis, žiniasklaida ir faktais griovimas – tampa kasdienybės fonu. Kai sunaikinamas pasitikėjimas žinutės siuntėju, antisisteminiai naratyvai – tokie kaip „suvereniteto praradimas“ ar „valdžios tarnystė globalistams“ – automatiškai įgauna svorį, nes niekas nebetiki oficialiais šaltiniais. Tai sukuria esminį visuomenės pažeidžiamumą visoms būsimoms krizėms – ekonominėms, karinėms ar sveikatos. Paralelinis pasaulis gyvena iš poliarizacijos: sąmoningai pasitelkiamos skaldančios temos – kultūrinis liberalizmas, „tradicinės šeimos“ gynimas, privalomi skiepai – visa tai skirta gilinti psichologinį atstumą tarp grupių. Galiausiai, informacinio chaoso kūrimas – užtvindant erdvę prieštaringa, emocine, slegiančia informacija – sukelia apatiją ir atsitraukimą tarp paprastų žmonių. O kai dauguma pavargsta ir nustoja domėtis, scenoje lieka tik antisisteminė mažuma – aktyvi, garsiai rėkianti ir vis labiau įtikėjusi, kad ji ir yra „tikroji tauta“.
Pabaigai
Paralelinis pasaulis – tai ne šiaip socialinių tinklų reiškinys ar marginalų kampelis internete. Tai vis labiau matomas visuomenės sluoksnis, kuris jau seniai peržengė virtualybės ribas. Jis formuoja viešąją nuomonę, mobilizuoja rinkėjus, daro įtaką politinėms darbotvarkėms, užblokuoja reikiamų pokyčių darymą valstybėje ir vis labiau įsitvirtina kaip alternatyvi valstybė šalia valstybės, turinti savo atskiras „tiesas“, „herojus“ ir „priešus“.
Būtent todėl pagrindinė mūsų užduotis – ne piktintis, juoktis ir ne moralizuoti, o suprasti, kodėl šis pasaulis atsirado. Ką jis duoda savo gyventojams, ko jie neranda čia – realiame pasaulyje. Kai žmogus nebetiki, kad jo balsas ką nors lemia, kad institucijos veikia jo naudai, o politikai jį girdi, jis ieško kitos tiesos. Ir paralelinis pasaulis jam ją pasiūlo – paprastą, emocingą, patogiai paaiškinančią viską.
Tačiau tai – ne tik jų problema. Tai mūsų visų nesėkmė. Nes kol politikai užsiima tik bizniavimu, valstybė kalba biurokratų kalba, o žiniasklaida kartais pamiršta paaiškinti, kodėl kažkas svarbu, tol paralelinis pasaulis kalbės paprasčiau, garsiau ir įtaigiau. Ir kol nesugebėsime atsakyti į žmonių nusivylimą tikromis permainomis, jis vis augs – maitindamasis mūsų abejingumu. Skurdas, nelygybė, politikų nebaudžiamumas yra pagrindinis maistas paraleliniam pasauliui.
Todėl su šiuo reiškiniu reikia kovoti ne cenzūra, pašaipa ar atšaukimo (cancel) kultūra, o skaidrumu, aiškumu ir dialogu. Ne užčiaupti, o išgirsti ir kalbėtis su paralelinio pasaulio auditorijomis. Nes jei mes, gyvenantys šioje realybėje, nepaaiškinsime, kas yra tiesa, tai už mus tai padarys tie, kuriems „alternatyvi tiesa“ – tik verslo modelis, o visuomenės skaldymas – politinės galios šaltinis.
Jei to nepadarysime dabar – vieną rytą galime atsibusti jau nebe savo, o jų realybėje.
Dr. Svajūnas Plungė yra duomenų analitikas, Varšuvos gyvybės mokslų universiteto docentas ir Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos pirmininkas
