Lietuvoje įsitvirtinęs gajus mitas: ekonomiką kuria turtingiausi žmonės, nes jie yra kūrybiškiausi ir gabiausi, o bet koks valstybės pinigų perskirstymas kenkia ekonomikai, todėl nieko keisti negalima.
Kartu šis mitas teigia, kad nepasiturintys žmonės prie ekonomikos augimo niekaip neprisideda, yra tiesiog tinginiai, taigi patys kalti dėl savo padėties. Valstybės tarnautojai? „Erkės“, siurbiančios verslininkų „kepamą“ ekonomiką.
Kas tik pamėgina skeptiškai vertinti šį mitą ar kvestionuoti jo pagrįstumą – tuoj pat tampa valstybės priešu, komunistu ar bolševiku.
Ekspertiškumo fasadas
Prie šio mito sklaidos itin aktyviai prisideda komercinių bankų „ekonomistai“, verslo lobistinių organizacijų „ekspertai“ ir kiti panašūs asmenys, kurie visuomenei pristatomi kaip autoritetingi ekonomikos žinovai.
Deja, iš tikrųjų jie pateikia ne nepriklausomas nuomones ar analitines įžvalgas, o tiesiog atstovauja savo darbdavių organizacijų – dažniausiai stambaus kapitalo savininkų – interesus, pateikdami jų pozicijoms palankius komentarus.
Nors viešojoje erdvėje šie asmenys pristatomi „ekspertais“, tiksliau juos būtų apibūdinti kaip propagandistus – jie sąmoningai kuria, skleidžia ir platina tendencingą informaciją, siekdami formuoti specifinę visuomenės nuomonę, įsitikinimus ir elgesį tam tikra sau naudinga kryptimi.
Pagrindinė jų skleidžiama žinutė – esą Lietuvai būtina išlikti mažų mokesčių (ypač turtingiausiems, sukuriant jiems daug mokestinių landų) ir menko ekonominio perskirstymo šalimi.
Toks požiūris faktiškai reiškia, kad valstybė tampa teritorija, kur viešosios paslaugos yra nepakankamai finansuojamos, prastos kokybės arba iš viso neegzistuoja. Nors ši pasekmė dažnai įvardijama tik tarp eilučių, būtent ji ir yra tokios neoliberalios ideologijos praktinis rezultatas.
Ko siekiama verslo lobistus pristatant ekspertais?
Šiuo metu ši lobistų agitacija ypač suaktyvėjusi mokesčių reformos svarstymo kontekste. Kadangi daugelį šių veikėjų galima sekti socialiniuose tinkluose, nesunku pastebėti jų tikslus ir naudojamus argumentus.
Pagrindinis tikslas nėra slepiamas – siekiama sužlugdyti socialdemokratų Seimui teikiamą mokesčių reformą (panašiai kaip anksčiau buvo pasielgta su konservatorių pasiūlyta reforma).
Tai turėtų dvi esmines pasekmes. Pirma – būtų sužlugdytos socialdemokratų pastangos įgyvendinti savo programą: padidinti pajamų perskirstymą, sustiprinti viešųjų paslaugų finansavimą ir pagerinti jų kokybę bei prieinamumą. Antra – žlugtų ir tikslas užtikrinti tvarų (ne skolomis grindžiamą) gynybos finansavimo padidinimą iki 5–6 % nuo BVP, kaip buvo numatyta šių metų sausį vykusiame Valstybės gynimo tarybos posėdyje.
Populiariausių lobistinių „argumentų“ penketukas
Naudojami argumentai dažniausiai nutaikyti prieš valstybės pajamų didinimą per mokestinę reformą. Štai penketukas populiariausių, kurie socialiniuose tinkluose ar žiniasklaidoje skamba ypač garsiai. Juos pabandysiu išvardinti ir parodyti, kodėl jie neatlaiko logikos testo.
- „Mokesčių keisti nereikia, nes auganti ekonomika pati atneš mums pinigų gynybai.“
Nors tai skamba gražiai, deja, tai – tiesiog matematiškai neįmanoma. Jei Lietuvos tikslas yra skirti 5–6 % BVP gynybai, o ekonomika auga, reiškia, tiesiog proporcingai auga ir absoliuti reikalingų surinkti pinigų suma. Kitaip tariant, vien ekonomikos augimas mūsų tikslo pasiekti niekaip nepadeda.
Žinoma, būtų galima išsikelti kitokį tikslą – pavyzdžiui, surinkti fiksuotą pinigų sumą. Tačiau dabartinis tikslas yra būtent procentinė dalis nuo BVP, ir jis grindžiamas politiniais sprendimais.
Tokį tikslą galima pasiekti tik vienu iš dviejų būdų: arba mažinant finansavimą viešosioms paslaugoms – socialinei apsaugai, švietimui, sveikatos apsaugai (kas, tiesą sakant, ir slypi po šiuo argumentu), arba didinant valstybės pajamas – tai yra surenkant daugiau mokesčių ir perskirstant didesnę BVP dalį.
- „Geriausias būdas rasti pinigų gynybai – skolintis“
Skolintis, žinoma, galima – o galbūt kai kuriais atvejais net ir reikia. Ypač tada, kai sąlygos yra palankios ir kai būtina paankstinti tam tikrus ginkluotės įsigijimus ar infrastruktūros darbus, pavyzdžiui, siekiant suformuoti diviziją ar priimti Vokietijos brigadą.
Tačiau žvelgiant į ilgesnę perspektyvą, sunku suprasti, kaip galima būtų pasiekti užsibrėžtą tikslą vien tik skolinantis. Šiuo metu trūkstama gynybos finansavimo dalis sudaro apie 2–3 % BVP. Jei šiemet pasiskolinsime, kitais metais reikės skolintis vėl – ir jau ne tik toms pačioms išlaidoms, bet ir palūkanoms dengti. Taip ant mūsų pečių kasmet guls vis didesnė skolų našta.
Kol ekonomika auga, o skolinimosi sąlygos išlieka palankios, galima apsimesti, kad skolinimasis nesukuria didelių problemų. Tačiau tiek ekonomikos, tiek palūkanų sąlygos gali greitai pablogėti. Tokiu atveju liktume ne tik su ekonomine krize, bet ir be realių galimybių užtikrinti šalies gynybą.
- „Geriausia gynybos finansavimo lėšų ieškoti ribojant socialinių išmokų augimą ir didinant PVM“
Šių pasiūlymų teikėjai, panašu, jau seniai paliko Vilniaus biurų ir kavinių aplinką ar bandė atidaryti savo prabangių automobilių langus. Lietuva pagal skurdo rodiklius yra viena pirmaujančių Europos Sąjungoje – dažnai lenktyniauja dėl skurdžiausios šalies titulo su tokiomis valstybėmis kaip Bulgarija ar Latvija. Ypač sudėtinga situacija yra tarp pensinio amžiaus žmonių – arti 40 % jų gyvena žemiau skurdo rizikos ribos.
Apie 680 tūkstančių mūsų šalies gyventojų gyvena skurde, o pastaraisiais metais į skurdo duobę patenkančių žmonių dalis tik didėjo. Tai ypač ryšku mažesniuose miestuose ir kaimo vietovėse.
Todėl tokie pasiūlymai, kaip socialinių išmokų „augimo“ (iš tiesų – tik infliacijos kompensavimo) lėtinimas ar regresiniai mokesčiai, pavyzdžiui, PVM didinimas, reiškia tik viena: skurdžiausi gyventojai skurs dar labiau, o skurdo duobėje atsidurs dar daugiau mūsų piliečių.
- „Negalima kelti mokesčių, nes tuomet sustos ekonomika, o šalį paliks ją kuriantys turtingi žmonės.“
Pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenis, tokie mokesčiai kaip ŠESD emisijų, taršos, nekilnojamojo turto, automobilių ir pan. ekonomikos augimui daro nedidelę įtaką ar net gali būti naudingi. Jie leidžia kainomis atspindėti aplinkosaugines sąnaudas, skatina perėjimą prie švaresnių technologijų bei padeda užtikrinti vidaus rinkos efektyvumą.
Todėl labai keista, kad vos tik pradedama kalbėti apie tokius mokesčius, televizijos ekranuose pasirodo apsiašaroję verslininkų asociacijų atstovai, tarsi jau laikantys lagaminą rankose. Kada, jei ne dabar – augant ekonomikai – yra tinkamas metas peržiūrėti mokesčių sistemą? Ar tikrai norėtume, kad Vyriausybė didintų mokesčius recesijos metu?
- „Mokesčius galima keisti tik tam, kad būtų surinkta daugiau lėšų gynybai – bet jokiu būdu ne kitoms sritims.“
Taip, galima laikyti savaime suprantu dalyku, kad socialdemokratai įgyvendins liberalų programą. Galima ir apsimesti, kad mūsų socialinė ar medicinos sistemos yra tiesiog nuostabiausios pasaulyje. Galima sau sakyti, kad netrūksta pinigų nei socialinėms paslaugoms (deficitas lyginant su ES vidurkiu skiriamu šiai sričiai siekia 5,2% BVP arba apie 4 mlrd. eurų), nei medicinai (deficitas – 2% BVP arba dar 1,5 mlrd. eurų). Galima ir galvoti, kad tai niekaip nesusiję su aplinkybe, kad negalime prieiti prie gydytojų ar gauti kokybiškų valstybės paslaugų. Tai tiesiog asmeninės problemos, nes viskas Lietuvoje juk „nuostabu“. Galima ir taip galvoti.
Bendrai paėmus, mūsų šalies biudžetas yra apie 9 mlrd. eurų mažesnis, nei būtų, jei Lietuvoje biudžeto perskirstymas atitiktų ES vidurkį. Vien „konkurencingos“ (dažnai reiškiančios – išnaudojamos) darbo jėgos neužtenka norint tvaraus ekonomikos augimo ateityje. Šalyje turi gerai veikti daugybė sistemų – švietimas, sveikatos apsauga, socialinės paslaugos, valstybės tarnyba ir t.t. O jei valstybė neturi tam lėšų, kaip visa tai gali veikti gerai?
Ko reikia, kad valstybė veiktų?
Už šių argumentų ir retorikos apie „efektyvumą“ ir „mažą valstybę“ slypi labai konkreti žala – vis silpnesnės viešosios paslaugos ir ilgainiui – silpnesnė ekonomika. Paprastai kalbant, kuo didesnę dalį ekonomikos valstybė perskirsto (t.y. didesnis jos biudžetas lyginant su šalies BVP) per biudžetą (jeigu tai daroma ne dėl stichinių nelaimių ar karinių veiksmų), tuo geresnės sąlygos sudaromos ekonomikos augimui, ir tuo aukštesnis būna BVP vienam gyventojui.
Pavyzdžiui, Europoje pagal perskirstymą pirmauja Skandinavijos šalys, Belgija, Prancūzija, Austrija – jos per biudžetą perskirsto 10 % daugiau nei Lietuva. Ir tai nėra atsitiktinumas – pagal įvairius gyvenimo kokybės indeksus šios šalys nuolat rikiuojasi pasaulio viršūnėse.
Dažnai bandoma nukreipti dėmesį į JAV ekonomiką ar sektinais pavyzdžiais pateikti tokias šalis kaip Airija ar Šveicarija, nors jos yra gerai žinomi mokesčių ar turto slėpimo rojai. Dar būna ištraukiamos tokios išskirtinės šalys kaip Jungtiniai Arabų Emyratai ar Kataras, kurių ekonomika remiasi pinigų pumpavimu iš žemės. Tačiau nė vienas iš šių modelių Lietuvai nėra tinkamas ar pritaikomas.
Kaip užtikrinti ekonomikos augimą?
Realybėje ryšys tarp valstybės išlaidų ir ekonomikos augimo yra teigiamas – priešingai nei dažnai teigia vadinamieji „ekspertai“. Kuo daugiau valstybė surenka ir efektyviai perskirsto, tuo stipresnė tampa jos ekonomika. Svarbiausia, kad šis perskirstymas būtų progresyvus – iš turtingiausiųjų skurdžiausiems.
Sunku tuo patikėti? Pamėginkime pamąstyti. Ką daro su pinigais turtingas žmogus? Laiko sąskaitose, perka akcijas, auksą, kriptovaliutas ar kitus aktyvus, kurie mūsų šalies ekonomikai teikia menką tiesioginę grąžą, pavyzdžiui, vilas Graikijoje ar prabangius automobilius iš Italijos.
O ką daro mažas pajamas gaunantis žmogus? Jis išleidžia viską čia ir dabar – pinigai akimirksniu grįžta į šalies ekonomiką: tampa kažkieno atlyginimu, sumokėtu už prekes ar paslaugas. Kitaip tariant, tai yra tiesioginis BVP augimas.
Todėl sąžiningumo mokesčių sistemoje didinimas yra svarbus ne tik siekiant surinkti daugiau lėšų gynybai, bet ir siekiant užtikrinti ilgalaikį ekonomikos augimą. Gera žinia ta, kad padedant skurdžiausiems ekonomika ne žlunga – ji auga.
Laikas pagaliau išgyvendinti turtingiausiųjų lobizmo brukamą mitą. Teisingesnė mokesčių sistema nėra grėsmė – tai būtina sąlyga tiek žmonių orumui, tiek pačios valstybės stiprybei.
Dr. Svajūnas Plungė yra duomenų analitikas, Varšuvos gyvybės mokslų universiteto docentas ir Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos pirmininkas
