Ieva Budraitė. Kaip Vilniaus valdžia gyventojams parodė vidurinį pirštą
Kaip pavadintumėte žmogų, kuris su fanfaromis paskelbia, kad jo namuose alkoholio, kaip šventei nebūtino, žalą sveikatai darančio ir pinigus eikvojančio atributo, nebus nė kvapo, tačiau raginamas uždėti parašą and pažadą…
Praėjo lygiai 36 metai nuo globalia branduoline katastrofa pripažintos avarijos Černobylio atominėje elektrinėje. Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste ši sukaktis nusidažo dar įvairesnėmis spalvomis ir dar stipriau verčia iš naujo įvertinti branduolinės energetikos grėsmes bei apmąstyti mūsų reakciją į vis pasikartojančius siūlymus plėtoti šį energijos gamybos būdą.
Šią savaitę Seimas atmetė siūlymą, galintį ženkliai prisidėti prie oro taršos ir nuo jos mirštančių Lietuvos žmonių skaičiaus mažinimo. Omenyje turiu automobilio taršos mokestį reformuojantį įstatymą. Balsuodami Seimo nariai pademonstravo savo atsakomybės ir toliaregiškumo lygį. Kviečiu susipažinti su pavardėmis tų, kuriems politinis išskaičiavimas pasirodė svarbiau nei išsaugoti Jūsų sveikatą ir pilną piniginę.
Naujieji metai žymi naują pradžią. Duodame pažadus sau keisti įpročius: daugiau sportuoti, skaityti, imtis įgyvendinti senas svajones. Aplinkai neabejingų žmonių pasižadėjimai susiję su klimato krizės aliarmu: mažiau ar jokios mėsos, daugiau kelionių viešuoju transportu ir pėsčiomis, jokio perteklinio plastiko ir t.t. O kokias Naujųjų metų rezoliucijas turėtų duoti mums visiems žaidimo taisykles nustatantys politikai?
Per sieną į Lietuvą netikėtai pradėję plūsti nelegalūs migrantai parodė, kad tokiems iššūkiams nesame pasiruošę. Tarp eilučių komunikuojama, kad hibridinis karas bus kariaujamas atvykusių žmonių orumo sąskaita. Tačiau tai problemą gilina, o ne sprendžia. Turime keisti požiūrį ir ruoštis laikams, kai imigrantų antplūdis Lietuvoje bus ne dešimtmečio įvykis, o dažnas ir neišvengiamas dar ne iki galo suvokiamo kompleksikšumo reiškinio – klimato krizės – padarinys.