Kažkas kažkada pasiūlė Lietuvos vizitinę kortelę tapatinti su drąsa. Atseit, Lietuvos „prekinis“ ženklas galėtų būti – „Drąsi Lietuva“. Mintis nebloga, tik gal truputį utopinė. Vienok, visi puikiai žinome, kad „pradžioje buvo Žodis“. Tai gal ir „drąsos“ etiketė mistiniu būdu gali tikrąją drąsą pažadinti? Kaip stebuklinėje pasakoje: kiškiai pasivadina drąsuoliais ir išdaužo vilkams dantis.
Nors Lietuvos istorijoje būta momentų, kai nebijota: Žalgiris, 1863 metai, „Aušra“, partizanai, Lietuvos Laisvės Lyga, sausio 13-oji. Taigi, drąsa yra tai, kas mumyse jau yra. Tik snūduriuoja, lūkuriuoja bėdos. Koks princas ir ant kokio tanko turi atjoti, kad karalaitė pabustų?
Vėliau būta pasiūlymų Lietuvos įvaizdį sieti su ekologija, ir „prekinį“ valstybės ženklą iš „Drąsiosios Lietuvos“ pervadinti į „Žaliąją Lietuvą“. Mintis irgi nebloga, bet irgi utopinė, nes su žalumu Lietuvoje nedaug kas padaryta. Nebent tai, kad dažnai riejamės iki pažaliavimo. Lietuviškai.
Vienas iš sėkmingesnių pažaliavimo momentų – Žaliosios partijos atsikūrimas, kurią palaimino pats Julius Sasnauskas. Belieka palinkėti partijos vadovui, idealistui Juozui Dautartui sėkmės, nes tai ideologija neinanti „prieš“, o jungianti – „už“. Už žmogų, kaip švarios gamtos dalį – suvokiant, kad gamtos švara prasideda nuo minčių švaros, nuo kūno ekologijos.
Daug prisifantazuota apie tai, kokia Lietuva galėtų būti ir kokią (dar nesamą) pozityvią žinią apie save galėtų paskleisti pasauliui. Viena iš drąsesnių žinių buvo Gruzijos ir Tibeto rėmimas – ačiū Dievui, jog atsirado Tibeto skverai Vilniuje ir Kaune, taigi jau esame lyg ir drąsesni, nei iki jų atsiradimo. (Be to, rūpindamasis kitais, ir pats sveiksti – tai sena rytietiška išmintis, tūkstantmečiais patikrinta džiaugsmo atgavimo metodika.).
Šią vasarą žiniasklaidoje nuskambėjo bauginanti mintis, kad pasaulyje miršta bitės. Viena iš tyrinėjamų (tikėtinų) priežasčių – mobilūs telefonai, kurie sutrikdo spiečiaus instinktą ir bitės paprasčiausiai išsispiečia. Panašiai kaip žmonės, netekę bendruomeninio jausmo, suegoistiškėja, išsispiečia ir nunyksta savo vienišume.
O jei Lietuva netikėtai sujungtų du ketinimus – pasirodyti „drąsia“ ir „žalia“ valstybe – ir imtų rimtai svarstyti apie grįžimą prie linijinio ryšio, idant bent Lietuvoje išliktų bitės.
Prieš metus, keliaujant po Indiją, vienoj valstijoje nustebino kelio ženklai su perbrauktu celofaniniu maišeliu, po kuriuo puikavosi užrašas „Mūsų valstijoje celofaniniai maišeliai uždrausti“.
Neseniai Lietuvoje lankėsi viena psichologė, profesorė iš Anglijos. Paragavusi mūsų juodos duonos, jį apsiverkė ir prisipažino, kad šios duonos kvapas jai priminė vaikystę, kai Anglijoje buvo kepama tokia pat ajerais kvepianti duona. Jos palinkėjimas – tik neįsileiskite genetiškai modifikuotų grūdų, nes ir jūsų duona taps tokia pat popierinė, beskonė ir bemaistė, kaip pas mus.
Taigi, atsiranda dar viena drąsos zona – genetiškai modifikuotų produktų neįsileidimas. Kartu – tai puikus pavyzdys ir kitoms šalims, jog valstybės nutarimai dėl sveikos gyvensenos gali būti viršesni už europines rekomendacijas.
Gandas apie Lietuvą – kaip kažkuo pozityviu įdomią valstybę – pasklistų bemat. Ko gero, atsirastų ir investicijos, ir kitkas. Ir patiems būtų įdomiau, jog nesivelkam uodegoj, o turim kažką savo, už ką nebijome pakovoti.
Dar viena drąsos zona – nebijoti aukštinti save ir didžiuotis, nors ir visa bulvarinės spaudos konjunktūra linkusi į aktyvią savinieką. Įkvepiančiu pavyzdžiu galėtų būti vyskupo Jono Kaunecko mintys, išsakytos atsakant į „Baltosios anketos“ klausimą „Kokią Lietuvą norėtumėte matyti po šimto metų?“:
„Po šimto metų žvelgdamas iš amžinybės tikiuosi matyti didingą Lietuvą. Nes jos praeitis tokia didi. Jos istorija be galo sunki. Kartais skaitai tą istoriją ir galvoji, kad nėra kitos tautos, taip visais amžiais trypiamos. Visada mūsų tauta buvo ypatinga, didvyrių tauta. Mūsų tautos, lietuvių tautos didvyriškumas atvedė mus ir į Vasario 16-ąją, ir į Kovo 11-ąją.
Štai Vyganto Marburgiečio kronika pasakoja: 4 tūkstančiai Pilėnų gynėjų, matydami, kad pralaimi, nutarė susideginti. Kryžiuočiai, pamatę degančius vyrus, pasibaisėję pabėgo: „Kas gali nugalėti šią tautą, jei ji greičiau eina į ugnį, negu į nelaisvę?“
Ar tai nepasikartojo daugybę kartų mūsų lietuvių tautos istorijoje? Drąsiai ėjo į karą lietuviai visada prieš visokius okupantus, kad ir pačius galingiausius: mongolus, kryžiuočius, švedus, carinę Rusiją, lenkus, sovietus.
Kuo gi skiriasi nuo Pilėnų, kad ir 1863 metų sukilimas? Mažytė tauta prieš šimtamilijoninę Rusiją! Ir lietuvišką raštą uždraudus nepasidavėme, nešė knygas jauni žmonės, eidami lyg į Pilėnus, žinodami, kad žandarų kulkos nukaus arba reikės supūti Sibire. 40 metų, rodos, tokios beviltiškos kovos. Betgi nugalėjome!
Ir Vasario 16-osios nepriklausomybėn vėl ėjome tarsi į Pilėnus. Juk po Pirmojo pasaulinio karo tebesidalijant Europą, išdrįso mūsų didvyrių tauta pasakyti: „Mes nepriklausomi!“
Jokia kita tauta neišdrįso su sovietais ištisą dešimtmetį kovoti partizaninio karo. Jokia kita tauta! Argi mūsų partizanai nežinojo, kad jie – kaip tie Pilėnų gynėjai, argi jie nematė, kad reikės mirti išbadytomis akimis, nuluptais nagais, srutų duobėse, išvietėse arba nuogiems išmėtytiems gatvėse?.. Bet net ir paskutinio partizano mirtis nesužlugdė mūsų, mes nepralaimėjome, nes tęsėsi kai kurių vadinama pasyvioji rezistencija. Ne, tai buvo labai aktyvi kova, dvasinė kova. Vieninteliai sovietų imperijoje turėjome pakankamai pogrindyje išleistų maldaknygių, katekizmų, dvasinės ir patriotinės literatūros. Galime išvardyti per trisdešimt pogrindžio laikraščių, kai 200 milijonų kitų tautų gal penkis kartus mažiau turėjo. Mūsų tauta – penkis kartus daugiau. Tokia mūsų tauta!
Tokie atėjome ir į Sąjūdžio mitingus, ir į Kovo 11-ąją. Tam reikėjo nemažesnės drąsos negu Pilėnuose. Argi neatsiminėme Vengrijos įvykių, Prahos kruvino pavasario?
Ir Kovo 11-sios signatarai, garbė jiems, tą naktį žinojo Maskvos grėsmę.
Ar nepasikartojo Pilėnai sausio 13-ąją? Nepasitraukė žmonės. Ir kruvinieji bolševikai, kaip ir kryžiuočiai, išsigandę pasitraukė. Kas gali nugalėti tokius, kurie nesitraukia net prieš tankus, net prieš ugnį?
O kodėl šiandien didvyrių tautos žmonės sako, net disidentai buvę sako: „Ne už tokią Lietuvą kovojome“?
Aš nuolat savęs, kaip vyskupas klausiu: „Kodėl ne už tokią Lietuvą kovojome?“ Neteisybė, baisi nelygybė, skurdas, moralės žlugimas. Atrodo, nebėra ateities. Bet himne giedame: „Ateitį regim Tėvynės laimingą“. Yra nuostabaus jaunimo organizacijose, daug aukštosiose mokyklose sunkiomis sąlygomis siekia mokslo. Aš žaviuosi tuo jaunimu.
Sakyčiau, lietuvių istorija nepaprastai primena žydų istoriją. Ir žydų tauta tūkstančius metų vis trypiama, kovodama išlieka, vis pakyla. Žydų tautą vis prikelia atsisukimas į Dievą… Tikiu, ir lietuvių tautą tai prikels. Negali būti, kad tiek tremčių, tiek žūčių, tiek kovų, tiek pralieto kraujo nueitų veltui. Negali būti.
Beje, kad ir kaip keista jums atrodys, bet idealizmo dabar randu tik tarp kunigų ir vienuolių: J. Zdebskis, N. Sadūnaitė, G. Numgaudis, Alf. Svarinskas… Kun. V. Stirbys (Žemaitijoje) sovietiniais laikais savo lėšomis rėmė ir tiesiog išlaikė virš 10 studentų. O kiek jų visas santaupas atiduodavo slaptų knygų spaudai! Tokį idealizmą sugeba uždegti tik tikėjimas.“
Vytautas Landsbergis jaunesnysis
