Niekam nekyla abejonių, jog Lietuvos valstybės ateitis – tai jauni Lietuvos piliečiai, kurie vis dažniau pasijutę nereikalingi (nesugebėję dėl vienokių ar kitokių priežasčių integruotis į darbo rinką) emigruoja į ekonomiškai stabilesnes ES šalis ir jose bando ieškoti geresnių gyvenimo sąlygų. Pagal 2011 m. atliktus statistinius duomenis Lietuva atsidūrė tarp aštuonių Europos Sąjungos (ES) valstybių, kuriose jaunimo nedarbas yra daug didesnis nei ES vidurkis (22,1 proc.) ir kurias ES vadovybė paragino nedelsiant imtis priemonių šiai problemai spręsti. Lietuva 31,7 proc. pagal jaunimo nedarbą ES yra ketvirta nuo galo: didesnis jaunimo nedarbas – tik Slovakijoje 33,6 proc., Graikijoje 45 proc. ir Ispanijoje 45,8 proc.
ES vadovai sutiko, kad ES ir nacionaliniu lygmenimis reikia imtis skubių veiksmų siekiant skatinti ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą (ypatingą dėmesį skiriant kovai su jaunimo nedarbu, bendrosios rinkos plėtojimui ir pagalbai mažosioms įmonėms). Visos ES šalys sutiko parengti nacionalinius darbo vietų kūrimo planus. Juose numatyti mažesnio darbo jėgos apmokestinimo ir darbo rinkos segmentacijos mažinimo priemones, kuriomis gali būti pagerintos jaunimo ir mažai kvalifikuotų žmonių įsidarbinimo galimybės. Aštuoniose ES šalyse (Ispanijoje, Graikijoje, Italijoje, Portugalijoje, Slovakijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Airijoje), kuriose jaunimo nedarbas didesnis už vidutinį, buvo sudarytos veiklos grupės.
Nors Lietuvos darbo biržos (LDB) duomenimis šių metų rugsėjo 1 d. jaunų, iki 25 metų amžiaus bedarbių buvo įregistruota 29,8 tūkst. tai yra beveik septyniais tūkstančiais mažiau nei 2011 m. rugsėjo 1 d., tačiau Lietuvoje jaunimo nedarbas vis dar viršija Europos Sąjungos šalių vidurkį. Šios problemos sprendimui bandoma taikyti įvairias priemones, skatinančias jaunimo įdarbinimą. Tačiau akivaizdu, kad jos nėra labai efektyvios.
Švietimo sistema turėtų būti tiesiogiai susijusi su jaunimo nedarbo lygio mažinimu šalyje, tačiau šiuo metu yra atvirkščiai. Mes turime vieną iš aukščiausių rodiklių Europoje pagal aukštąjį išsilavinimą jaunimo tarpe ir vieną iš aukščiausių rodiklių pagal nedarbą. Vadinasi yra spragos pačioje švietimo sistemoje, neadekvatus jos mokymo turinys šiandienos reikalavimams, inertiškumas ir nesugebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių, negalėjimas jaunam žmogui pasiūlyti optimalaus žinių ir įgyjamos patirties varianto, neadekvatus mokestis už mokslus, nuo pat savarankiško gyvenimo pradžios daugelį jaunų žmonių įtraukiantis į skolas.
Šiai problemai spręsti Lietuvos žaliųjų sąjūdžio partijos jaunimo komitetas organizavo susitikimus su jaunimo atstovais. Aiškinantis problemas ir jų sprendimų būdus ypač padėjo Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidentė Loreta Senkutė, bei Lietuvos studentų atstovybių sąjunga (LSAS). Atsižvelgiant į atstovų siūlimus Jaunimo komitetas paruošė Švietimo sistemos ir jaunimo nedarbo lygio mažinimo pažymą, kuri buvo priimta ir patvirtinta Lietuvos žaliųjų sąjūdžio partijos valdybos bei įtraukta į partijos rinkiminę programą.
Švietimo sistemos ir jaunimo nedarbo lygio mažinimo sprendimai
Šiuo metu mokyklose veikiantys profesinio informavimo taškai neveikia sistemingai, o jų veiklos orientuotos į vyresniųjų klasių moksleivius. Ši problema lemia tai, jog didžioji dalis abiturientų savo studijas pradeda planuoti tik mokslo metų pabaigoje ar gavus brandos egzaminų įvertinimus, kas daro tiesioginę įtaką nepasvertam studijų programų pasirinkimui ir sąlyginai netikslingam valstybės lėšų skirtų studijų finansavimui panaudojimui.
Jau mokyklose būtina diegti profesinio orientavimo sistemas, skatinti moksleivių suvokimą, kokias kompetencijas jie galės įgyti skirtinguose aukštojo mokslo sektoriuose ir kaip vėliau jas panaudoti. Būtina plėsti neformalaus ugdymo prieinamumą, siekiant, kad kuo daugiau moksleivių įsitrauktų į popamokinę veiklą ir neformaliais būdais lavintų savo kompetencijas, kurios ateityje, galimai, pasitarnautų jų pasirinkimui.
Pastebima tendencija, jog aukštosios mokyklos dažniausiai konkuruodomos ne dėl gabiausiųjų asmenų, bet dėl didesnio “studentų krepšelių” skaičiaus iššaukia tai, jog į šias institucijas įstoja itin žemus stojamuosius balus turintys asmenys. Priėmimo sistema turėtu būti tobulinama ir orientuota į gabiausiųjų ir perspektyviausiųjų studentų atranką. Vienu iš pirmųjų žingsnių galėtų būti stojančiųjų motyvacijos tikrinimas, taip pat turėtų būti atsižvelgiama ir į kitus su pageidaujama studijų sritimi susijusius gebėjimus, įgytus neformaliojo mokymosi būdu ar dalyvaujant visuomeninėje veikloje.
Analizuojant dabartinius darbo rinkos poreikius, išryškėja specifinių kvalifikacijų darbuotojų trūkumas, kuriuos turėtų paruošti profesinės mokyklos, tačiau yra susiduriama su negatyviu požiūriu į profesinio ugdymo ruošiamus specialistus. Toks požiūris išryškėja tiek darbdavių, tiek ir visuomenės tarpe. Tai skatina neigiamą moksleivių požiūrį į profesines mokyklas ir turi įtakos studentų pasiskirstymui tarp aukštojo mokslo ir profesinio mokymo sektorių.
Ypatingai svarbu formuoti teigiamą viešąją nuomonę apie profesinio mokymo sektorių tiek tarp darbdavių, tiek ir visuomenės tarpe, paruošiant ilgalaikę profesinio ugdymo sektoriaus stiprinimo programą, orentuotą į dabartinius darbo rinkos specialistų ir jiems keliamų reikalavimų poreikius.
Būtina užtikrinti aukštojo mokslo prieinamumą. Atsisakyti normos, jog studentai turi mokėti paskolų palūkanas studijų metu, arba jas visiškai kompensuoti. Paskolų gražinimą susieti su paties studento pajamomis. Nustatytas studijų kainos dydis turi būti subalansuotas ir atitikti valstybės ekonominę situaciją bei visuomenės studijų kokybės reikalavimus. Studentų socialines sąlygas ir poreikius atspindinti valstybės paramos sistema yra neatsiejama nuo studijų prieinamumo užtikrinimo (skatinamųjų stipendijų didinimas, socialinių sąlygų sudarymas specialius poreikius turintiems studentams ir t.t.). Visiems gerai besimokantiems studentams turėtų būti garantuojamas nemokamas mokslas, nes šiuo metu studentų rezultatų peržiūrėjimo mechanizmas to neužtikrina.
Į studijų programas reikėtų įtraukti atskirus modulius lavinančius jaunų žmonių verslumą ir pasirengimą darbo vietų kūrimui. Svarbu įgyvendinti mokestinių lengvatų paketą pradedantiems pirmąjį verslą. Pritaikant įstatyminę bazę suteikti finansinius verslo paketus, būtinus veiklos pradžiai, kuriais valstybė padėtų jaunimui realizuoti savo verslo įdėjas, taip kuriant naujas darbo vietas, kas skatintų ir visos šalies ekonominį augimą.
Dauguma darbdavių iš ką tik baigusio studijas jauno žmogaus reikalauja turėti darbo patirtį, tačiau šiuo metu tai nėra įmanoma ir tai yra didelė spraga, kurios galutinis tikslas – emigracija. Būtina sukurti nacionalinį veiksmų planą, kuris būtų grindžiamas valstybės raidos perspektyvomis, poreikių ir tinklo analize, bei mokslo ir mokymo vizija. Mūsų siekis pagerinti jaunų žmonių įsidarbinimo galimybes. Imtis ilgalaikių strategiškai svarbių žingsnių, skatinant visų už šį klausimą atsakingų valstybės institucijų bei socialinių partnerių įsitraukimą į sprendimų priėmimą ir detalių veiksmų planavimo procesą.
LŽSP Jaunimo komiteto pirmininkė Marija Tamkevičiūtė
Kontaktinis (-iai) asmuo (-enys):
Marija Tamkevičiūtė
Lietuvos žaliųjų sąjūdis
Tel.: 860084217
media@lzsp.lt
