Dėkojame Gabijai Venclovaitei už atsinaujinančios energetikos temai skirtą dėmesį ir įdėtą darbą gilinantis į šios srities problemas. Linkime darbo autorei sėkmės.
Šiame darbe analizuojami interesų grupių, veikiančių atsinaujinančios energetikos plėtros srityje, veiklos metodai ir pastangos daryti įtaką valdžios institucijoms ir sprendimų priėmėjams Lietuvos valstybėje. Šiuo darbu siekiama išsiaiškinti koks yra pirminis interesas, motyvuojantis žaliosios energetikos srityje veikiančius interesų grupes lemiantis jų tikslų suformulavimą ir pasirinktų metodų derinimą. Darbe taip pat apžvelgiama lobizmo samprata bei teisinė bazė Lietuvoje ir remiantis Gabriel A. Almond bei P. Schmitter teorijomis suformuluojami darbo tikslai bei uždaviniai. Šie uždaviniai tiriami pasitelkiant pirminių šaltinių analizę ir kokybinius pusiau struktūruotus interviu.
Tyrimo medžiagos analizė atskleidė nagrinėjamos problemos daugiareikšmiškumą: teisėtos lobzimo veiklos sąvokos dviprasmybę, veikiančių žaliosios energetikos grupių svarbą, itin komplikuotą ryšį tarp veikiančių interesų grupių ir sprendimų priėmėjų. Pastebėtos tendencijos leidžia pateikti rekomendacijas tolimesniems interesų grupių tyrimams šalyje.
IŠVADOS
Šiuo darbu buvo siekiama išsiaiškinti koks yra pirminis interesas, motyvuojantis žaliosios energetikos srityje veikiančius interesų grupes, lemiantis jų tikslų suformulavimą ir pasirinktų metodų derinimą.
Išsikelti uždaviniai buvo išnagrinėti ir pagal įvade nurodytų šių uždavinių seką suformuluotos tokios išvados:
Atliktas priminių šaltinių, reglamentuojančių lobistinę veiklą šalyje, analitinis tyrimas parodė, kad lobistinę veiklą numatantis įstatymas nėra veiksmingas ir sukuria dvilypumą nurodydamas, kad lobistinę veiklą gali vykdyti kiekvienas juridinis ar fizinis asmuo, taip atveriant kelią šia veikla užsiimti įvairiausioms įmonėms, organizacijoms, asociacijoms. Dėl šio palikto neaiškumo įstatymas vertinamas neigiamai tiek registruotų, tiek neregistruotų lobistų. Oficialūs lobistai pasipiktinę, nes jų darbą nedeklaruodami savo veiklos gali atlikti įvairūs subjektai, savanoriški lobistai mango, jog susikoncentruojama ne ties esminiais dalykais. Tyrimo dalyvių nuomonė taip pat leido suformuoti išvadą, kad svarbiausia šioje veikloje yra skaidrumas ir viešumas, tad įstatyminė bazė turėtų būti sustiprinta būtent šioje srityje, kaip įmanoma labiau griežtinant antikorupcinius įstatus.
Nustatyta, kad tarp Lietuvos institucijų ir AEI interesų grupių vyrauja pliuralistinis tarpusavio santykių modelis. Interesų grupės veikia savarankiškai, nėra kontroliuojamos vyriausybės politikos procese, neegzistuoja hierarchiška grupių paskyrimo sistema. Lietuvos vyriausybė nėra įpareigota konsultuotis su interesų grupėmis dėl sprendimų priėmimų, o pastarosios kol kas turi įdėti labai daug pastangų siekiant adekvačiai dalyvauti šalies sprendimų priėmimo procese. Asociacijos pasiskirsčiusios tarp savo atstovaujamų energetikos rūšių ir kiekviena grupė, nepriklausomai nuo jos propaguojamos energetikos rūšies, turi tokią pat galią padaryti įtaką sprendimų priėmėjams. Tai, jog visi suinteresuoti objektai galėjo teikti pasiūlymus LR AIEĮ įstatymo projektui yra to pavyzdys. Faktas, jog įstatymas buvo priimtas, į pasiūlymus buvo atsižvelgta rodo, kad sprendimų priėmėjai nėra abejingi interesų grupėms ir atsižvelgia į jų pasiūlymus. Be to, kaip didžiausias kliuvinys nurodomi ne patys Seimo nariai – įstatymų leidėjai, o tarpinės grandies – energetikos bei aplinkos ministerijų nekompetentingumas.
Pagal Gabriel A. Almond interesų grupių tipologiją, nustatyta, jog AEI srityje veikiančios grupės yra asocijuotos ir priklauso abiems pogrupiams: ekonominės ir neekonominėms. Ekonominėms priskirtinos asociacijos, kurias sudaro įmonės, savo verslo šaltiniu pasirinkusios gaminti šalyje vietinę energiją, finansuojamos iš nario mokesčio bei tarptautinių projektų paramos. Neekonominėms priklauso aplinkosauginių judėjimų nevyriausybinės organizacijos, pajamas taip pat gaunančios iš nario mokesčių bei projektų, paramos.
Ištyrus žaliosios energetikos interesų grupių aktyvumą, nustatyta, jog asociacijos yra gerokai aktyvesnės ir turi daugiau įtakos sprendimų priėmėjams. Taigi, atsinaujinančių energetikos išteklių interesų grupės Lietuvoje aktyviausiai veikia kaip ekonominės, todėl pirmiausiai atstovauja specifinio sektoriaus, o ne visuomeniniam interesui. Nors AEI asociacijos yra ekonominės, visos jos pabrėžia darnaus vystymosi svarbą tiek nurodydamos asociacijų tikslus, tiek visuomenine, švietėjiška veikla ar pokalbių metu. Galima reziumuoti, jog ekologinės modernizacijos bei tvarumo ideologijos yra jų pamatinės vertybės.
Tai, kad asociacijos yra aktyvesnės nei NVO sektorius gali būti kelių reiškinių pasekmė:
Visų pirma, žaliosios NVO organizacijos labiau savo veiklą grindžiančios darnaus vystymosi idėja, pabrėžia energijos tausojimo svarbą, nes įžvelgia aplinkosauginių pažeidimų net ir žaliosios energetikos veikloje. Tuo tarpu, asociacijos, besiremiančios ta pačia darnaus vystymosi idėja pasirenka švaresnę alternatyvą – atsinaujinantį, o ne iškastinį kurą, kuris, galbūt ir nebūdamas absoliučiai švarus, yra mažesnis taršos objektas. Kadangi žalieji daugumoje AEI rūšių įžvelgia vienokius ar kitokius aplinkos taršos pavyzdžius, neaišku kokį energijos gavybos būdą labiau atitinkantį tvaraus vystymosi plėtrą jie gali pasiūlyti.
Visų antra, NVO veiklos būdai labiau socialiniai, švietėjiški, o ne realus įtakos sprendimų priėmėjams darymas. Dauguma organizacijų susitelkusios tie ES struktūrinių paramos fondų projektų rengimu, leidžia įvairius leidinius, neturi finansų ir resursų samdyti specialistų įstatymų projektų rengimui.
Vis dėl to, Lietuvos upių gelbėjimo aljanso „Mėlynasis vingis“ aktyvumas AEI įstatymo priėmimo procese įteisino Lietuvos upėms palankią nuostatą, pagal kurią hidroenergetikos plėtra iki 2020m. apribojama 141 MW ir numatoma pirmenybę teikti nepatvankinėms technologijoms. Šis judėjimas taip aktyviai organizuoja peticijas, rengia publikacijas ir tai įrodo, kad neekonominių interesų grupių AEI srityje negalima nustumti į antrą planą, jų veikla taip pat teikia aiškių rezultatų.
Šioje srityje veikiančios interesų grupės naudoja teisinį lobizmą ir neužsiima neteisėto lobizmo būdais – kyšininkavimu ir papirkinėjimu. Tai įrodo darbe suformuluotos lentelės, kuriose išskirti tyrimo dalyvių nurodyti veiklos būdai bei ryšių užmezgimo kanalai. Asociacijos veikia įtikinėjimo principu, samdo specialistus, rengia įstatymų projektus, poįstatyminių aktų pasiūlymus ir pan.
Remiantis tyrimo pirmojoje dalyje apžvelgta teorine interesų grupių situacija galima teigti, kad specialistų bei politologų požiūris iš dalies atitinka esamą dabartinę interesų grupių padėties situaciją AEI sektoriuje. Nors tiriamieji ir asociacijos nurodė savo veiklos svarbumą (visuomenės interesų atstovavimą) ir veikia skaidriai, internete pateikia veiklos ataskaitas, tyrimo metu paaiškėjo, kad lobizmas visgi dar turi neigiamų konotacijų. Tai išryškėjo bandant susisiekti su galimais tyrimo respondentais, iš kurių atsakymų buvo galima suprasti, jog jie nenori savęs tapatinti su interesų grupėmis, lobistais. Iš pradžių visi tyrimo dalyviai teigdavo, kad asociacijos neturi registruotų lobistų, tad negali suteikti informacijos, o paaiškinus tyrimo tikslą ir interesų grupių sampratą, mielai sutikdavo atsakyti į klausimus. Tuo tarpu pokalbio metu paaiškėdavo, kad jie visgi laiko save lobistais, nuolat lankosi Seime bei ministerijose ir pagal visus kriterijus atitinka lobisto sampratą šalyje.
Ministerijų bei kitų šalies institucijų, kuruojančių AEI plėtrą nenoras kalbėtis bei būti paviešintais taip pat parodo, kad situacija joms nėra palanki, norima nuslėpti esamą situaciją. Akivaizdžiai neigiamas Prezidentūros atstovo nusistatymas asociacijų požiūriu leidžia daryti išvadą, kad valstybės institucijos riboja, stabdo ir nenori plėsti AEI plėtros veiklos, nes mano, kad tai tėra verslininkų būdas pasipelnyti iš valstybės paramos bei Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Apibendrinant pirminių šaltinių analizę, respondentų atsakymus, literatūros, internetinius šaltinius, akivaizdu, kad AEI interesų grupių veikla Lietuvoje yra itin aktyvi. Asociacijos siekia apie savo veiklos svarbą informuoti visuomenę, tą iliustruoja parengtas memorandumas, laiškas LR Prezidentei. Asociacijos taip pat buvo itin aktyvios LR AIEĮ įstatymo priėmimo metu, teikė daug pasiūlymų, į kai kuriuos galiausiai, su daug pakeitimų buvo atsižvelgta. Respondentų teigimu LR AIEĮ buvo priimtas tik jų aktyvumo dėka, tačiau nereikia pamiršti, kad Lietuva pagal ES direktyvas įsipareigojusi plėtoti atsinaujinančią energetiką, tad anksčiau ar vėlia būtų privalėjusi priimti šį įstatymą. AEI asociacijų veiklumas bei sukurta naujoji Konfederacija parodo lobistinių organizacijų galią ir svarbą, tad jei ne jų veiksmai, Lietuvoje atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projektas galbūt vis dar „kybotų“ Seime, kaip kad jau porą metų nepriimamas lobistinę veiklą norintis pakeisti įstatymas.
Kaip esminį jų veiklos trūkumą, visgi galima išskirti per menką dėmesį žiniasklaidos subjektams. Viešojoje erdvėje pateikiamas situacijos vaizdas neretai neatitinka tikrovės, nes žurnalistai nėra pakankamai informuoti, nėra šios srities specialistai, tad dažniausiai tiesiog cituoja aukščiausių šalies pareigūnų žodžius, kurie, kaip žinia, pasisako už atominę energetiką. Tyrimas taip pat atskleidė, kad asociacijos bei NVO nėra itin gerai informuotos apie lobizmą, jo metodus, nes interviu metu nuolat išsiplėsdavo ties planuojamos statyti Atominės Elektrinės problematiniu aspektu, nors nė vienas iš klausimų nebuvo skirtas šiai temai.
Šis tyrimas gali būti kaip orientacinis siekiant toliau gilintis į interesų grupių, atsinaujinančios energetikos plėtros sričių problematiką. Tiek tyrimo dalyviai, tiek įvairios organizacijos, į kurias buvo kreiptasi ieškant respondentų, parodė didžiulį susidomėjimą šiuo darbu ir pabrėžė analizuojamos temos svarbą bei aktualumų.
Atliekant panašius tyrimus būtų galima siekti išsiaiškinti nepasitikėjimo tarp interesų grupių ir valstybinių institucijų priežastis, istorinę raidą šalyje, šalies padėtį vėlei atsidūrus kryžkelėje – deklaruojant, jog norime sekti vakarais, tačiau vis dar tempiantis Rusijos šešėlį. Kodėl valstybinės institucijos mato blogį tame, kad verslo šaltinis yra šalyje gaminama vietinė švari energija, sukuriama daugybė darbo vietų kaimuose, įgyvendinamos ES normatyvos taip pritraukiant užsienio investuotojų, sukuriant konkurencinę rinką? Kodėl sprendimų priėmėjai visur įžvelgia sąmokslą, nenori remtis Vakarų Europos praktika ir darnaus vystymosi pavyzdžiu, o rinktis nesaugų, visame pasaulyje po truputį besitraukiantį atominės energetikos kelią? Papildomi tyrimai galėtų padėti atsakyti į šiuos klausimus, patvirtinti arba paneigti šio atlikto kokybinio tyrimo rezultatus.
Pilnas Gabijos Venclovaitės Bakalauro laipsnio darbas: G.Venclovaite, bakalauro darbas,2012