Pastaraisiais metais matome, kaip sprendimai, reglamentuojantys brangios medicinos įrangos pirkimus, tampa vis labiau liberalizuoti. Ir ne tik tai – vis daugiau privilegijų atitenka privataus kapitalo gydymo įstaigoms, kai šioms leidžiama apeiti viešąją atsakomybę.
Nors atrodo, kad gal ir nieko čia tokio, kad verslas laisvai perka įrangą, tačiau problema palies daugelį. Privatus sektorius gali laisvai pirkti įvairią medicininę įrangą, o šios įrangos pagalba atliekami diagnostiniai tyrimai apmokami iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF). Taip privatus sektorius lengvai atsikanda liūto dalį iš PSDF, tuo tarpu valstybinės gydymo įstaigos turi įveikti daugybę reikalavimų ir derinimų, kad įsigytų reikiamą brangią įrangą, ir ne visada gauna leidimą. Tokia situacija turi būti vertinama kaip sisteminė problema.
Kur dingo nešališkumas?
Vienas iš pagrindinių problemos aspektų yra tai, kad privačioms gydymo įstaigoms nereikia kreiptis į Sveikatos apsaugos ministeriją (SAM), kad gautų leidimą įsigyti brangią medicinos įrangą ir vėliau gauti valstybės apmokėjimą už atliktus tyrimus. Svarbu suprasti, jog ši įranga naudojama atliekant brangius tyrimus, už kuriuos privačios įmonės gauna valstybės finansavimą. Valstybė leidžia šią įrangą įsigyti itin lengvai, o vėliau pati privačioms įstaigoms moka už tyrimus, nors jie galėtų būti atliekami ir valstybinio sektoriaus gydymo įstaigose.
Valstybinės įstaigos turi griežtą prievolę derinti brangios medicinos įrangos pirkimus su ministerijos sudaryta komisija, kuri vertina medicinos įrangos pagrįstumą, atsižvelgiant į valstybės strateginius sveikatos priežiūros poreikius. O privačios gydymo įstaigos, finansuojamos valstybės (neaišku, kokiais pagrindais ir argumentais tai daroma), brangios įrangos įsigijimo su ministerija nederina. Toks dvigubų standartų taikymas kelia pagrįstą klausimą: kodėl privatus sektorius yra atleistas nuo šio kontrolės mechanizmo?
Susidariusi situacija kelia rimtų abejonių dėl skaidrumo. Viešosios įstaigos privalo veikti pagal numatytas taisykles ir gauti leidimą, tuo tarpu privatus sektorius gali greitai plėsti savo paslaugų spektrą ir dar gauti naudą iš viešojo finansavimo šaltinių be valstybės kontrolės. Žinoma, natūralu, jog verslas yra lankstesnis nei valstybinės institucijos, tačiau šiuo atveju peršasi prielaida, kad procesas valstybinėms įstaigoms sudėtingas toli gražu ne iš gerų sumetimų, o norint suteikti pranašumą privačiam sektoriui.
Paslėptas lobizmas ar elementari korupcija?
Kitas svarbus aspektas yra tas, kad SAM sumažino kainos ribą, nuo kurios reikia gauti leidimą brangiai įrangai pirkti. Iš pradžių tai gali atrodyti kaip pozityvus pokytis – jis palengvina valstybinių įstaigų administracinę naštą. Deja, tokia įranga kaip mamografai ar kompiuteriniai tomografai 2023 metais buvo tyliai išbraukti iš brangiosios įrangos, derinamos su SAM, sąrašo. Tai reiškia, kad tokiai įrangai įsigyti nereikia SAM pritarimo net ir valstybinėms gydymo įstaigoms. Tokie pakeitimai leidžia nebestebėti tam tikros įrangos apkrovimo ir naudojimo rinkoje, nors dar 2018 metais Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba (Akreditavimo tarnyba) išreiškė susirūpinimą dėl Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose naudojamos brangios medicinos įrangos efektyvumo ir pertekliaus.
Dėl šių pokyčių gali kilti klausimas, ar jie nebuvo specialiai sukurti tam, kad padidinti tam tikros įrangos pardavimus rinkoje. Lobistinės struktūros sveikatos priežiūros sektoriuje yra labai stiprios, o privačių gydymo įstaigų ir įrangos tiekėjų interesai galimai turi tiesioginę įtaką politikos formavimui. Šiuo atveju prisidengiama gerais norais liberalizuoti sistemą, tačiau tuo pačiu privatūs žaidėjai gauna daugiau erdvės veikti be viešosios kontrolės.
Privačios įstaigos, kurios įsigyja brangią medicinos įrangą be SAM kontrolės, prieš valstybę nėra atskaitingos už jos efektyvumą ir naudojimo dažnumą. Valstybinės įstaigos, kurioms taikomi griežtesni kontrolės mechanizmai, tokios veiksmų laisvės neturi. Toks valstybinės ir privačios sveikatos priežiūros nelygybės kūrimas gali skatinti korupcijos riziką, nes privačios įstaigos gali lobizuoti politikus, siekdamos palankesnių sprendimų sau.
Pacientų interesai prieš verslo interesus
Svarbu atkreipti dėmesį, kad galutinis tikslas sveikatos apsaugos sistemoje turi būti pacientų sveikata ir gerovė, o ne privačių įmonių pelnas. Nors tam tikra privačios ir viešosios sveikatos priežiūros sąveika yra reikalinga ir gali būti naudinga, šiuo atveju atrodo, kad sprendimai yra labiau orientuoti į privačių įstaigų interesų tenkinimą, o ne visuomenės sveikatos poreikius.
Kai valstybė privačioms gydymo įstaigoms dengia brangiųjų tyrimų kąštus, tai gali reikšti, kad valstybinės įstaigos netenka galimybės konkuruoti – dėl neuždirbtų lėšų ir taikomų apribojimų įsigyti brangią įrangą. Tokiu būdu viešosios lėšos, skirtos sveikatos apsaugai, nukreipiamos privačioms įmonėms.
Lobistinių interesų apraiškos sveikatos apsaugos sektoriuje
Didėjantis privačių gydymo įmonių vaidmuo medicinos sektoriuje ir PSDF lėšų skirstymas jiems brangiems tyrimams apmokėti rodo, kad sveikatos politika vis labiau tampa komercializuota. Lobistų įtaka neabejotinai prisideda prie šios tendencijos, o tai kelia klausimą, ar ilgalaikė sveikatos priežiūros sistema taps labiau orientuota į pacientų interesus ar į pelno siekimą.
Kol privatūs subjektai gauna naudą iš viešojo sektoriaus lėšų, visuomenė rizikuoja būti palikta antrame plane.
Atėjo laikas peržiūrėti sveikatos apsaugos politiką ir užtikrinti, kad sprendimai būtų priimami remiantis visuomenės poreikiais, o ne komerciniais interesais.
Dr. Helga Marija Kauzonė yra sveikatos politikos ekspertė, Lietuvos žaliųjų partijos Valdybos narė
