Naktinių taikiklių naudojimo medžioklėje įteisinimas. Seimo salėje šis klausimas neprašytas skamba jau devynerius metus, o gal ir ilgiau. Vien šiemet susiję įstatymo projektai teikti triskart. Anksčiau šio įrankio legalizavimo idėjos vėliavą nešė Bronius Bradauskas, dabar, pasirodo, atsirado kam ją perimti. Neobebrai susitelkė į kone Medžiotojų frakciją. Ką ji veikia? Ne tik kurpia planus, kaip išnaudoti teisėkūros vingrybes jau atmestų idėjų prikėlimui, bet ir rengia parodas Seimo erdvėse pademonstruoti, koks nekaltas ir naudingas šis brangiai kainuojantis įrankis… Tad kieno ausys kyšo už šios frakcijos aktyvumo?
Istorijos užuomazga ir argumentų labirintai
Kiekvienas literatūrinis ar kitas geras pasakojimas turi veiksmo užuomazgą, kulminaciją ir atomazgą. Naktinio matymo taikiklių įteisinimo istorijos užuomazga gana aiški: ginklų pardavėjų poreikis uždirbti daugiau. Jie uždirbs daugiau, kai turės kam savo prekes parduoti.
Šiuo metu naktinio matymo taikiklį įsigyti ir naudoti galima tik gynybos tikslais. Jei būtų legalu jį naudoti ir medžioklėje, tikėtina, atsirastų gana plati potencialių jų pirkėjų bazė. Šis įrankis yra brangus. Tad net jei jį įsigytų ne visi (o panašu, kad nemaža dalis garbingų medžiotojų būtinybės tokiam papildomam įrankiui nemato), tai vis vien būtų reikšmingos įplaukos verslui.
Žinoma, atvirai niekas tokių interesų neįgarsina. Dažniausiai pagrindinimui pateikiami kiti argumentai. Pavyzdžiui, poreikis efektyviau kontroliuoti afrikinį kiaulių marą pernešančių šernų populiaciją.
Tikra tiesa, kovoti su šios ligos protrūkiais reikia. Bet patyrę medžiotojai ir kiti specialistai teigia, kad problemos suvaldymas slypi ne naktinio matymo taikikliuose. Šernus medžioti įmanoma ir be jų. Prieš kone dešimtmetį šernų buvo sumedžiojama 32–42 tūkstančiai (Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis). Pernai metais – apie 22 tūkstančiai, nors jų populiacija auga. Anksčiau pavykdavo apsieiti be taikiklių. Dabar, suprask, ne? Kas atsitiko? Šernai pagreitėjo ar medžiotojai aptingo?
Atsitiko tai, kad problemą išties vengiama spręsti. VMVT teigia, kad afrikinio kiaulių maro suvaldymas realiai įmanomas intensyvinant patelių medžiojimą – prieš, o ne po jauniklių atsivedimo. Tačiau, regis, tyčia daroma atvirkščiai. Be to šie gyvūnai peršeriami baltyminiu pašaru dirbtinai auginant populiaciją. Tad kaip yra iš tiesų – problema sprendžiama ar gilinama?
Dar vienas nutylimas aspektas – brakonieriavimo rizika. Nėra ir artimiausiu metu nebus jokių patikimų metodų nustatyti, miško gyvūnas sumedžiotas naudojantis ar nesinaudojant naktinio matymo taikikliu. Tai reiškia, kad negarbingiems „medžiotojams“, kitaip tariant – brakonieriams, sąlygos lengviau nušauti elnią, stirną ar kitą miško žvėrį būtų geresnės.
Tikėtis, jog aplinkosaugos inspektoriai ar kiti pareigūnai tokius atvejus operatyviai identifikuos, yra naivu. Valstybinė aplinkos apsaugos sistema dėl neužpildytų etatų, nepakankamai aukštų darbo užmokesčių, plačių funkcijų ir taip yra pernelyg apkrauta, todėl pagrįsta manyti, kad įteisinus naktinio matymo taikiklius, nustatymas, ar šie prietaisai naudojami pagal deklaruojamą paskirtį, nevyks efektyviai.
Kulminacijų laiko skalė
Tam, kad klausimas greičiau pasiektų atomazgą, šiemet kulminacijai pasitelktas ir dar vienas argumentas – šalies gynyba. Ciniškai manipuliuojant Rusijos karo Ukrainoje situacija ir išaugusiu geopolitiniu nestabilumu, naktinių taikiklių gerbėjai ėmė teigti, kad valstybės interesas yra turėti kuo daugiau taikliai šaudyti mokančių ir galinčių žmonių. Suprask, galėdami įsigyti naktinius taikiklius ir išsiugdydami įgūdžius miško žvėrių medžioklėje, esant reikalui, jie galės stoti į pirmas gretas ginant Lietuvą nuo priešo.
Tokią fantasmagoriją į miltus sumalė ir karybos ekspertas Darius Antanaitis, ir krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas: karo atveju tokie savamoksliai tik pakenktų, o ne padėtų. Visi, kas nori prisidėti prie gynybos, turi užsirašyti į šaulius, ar eiti savanoriais į kariuomenę, o ne mišką mėginti paversti treniruočių aikštele.
Visgi kulminaciją „naikiklių“ (kaip naktinio matymo taikiklius yra pavadinusi Ingrida Šimonytė) gerbėjams pavyko pasiekti. Aktualizavus nepagrįstais argumentais, klausimas vasaros pradžioje iš Aplinkos apsaugos komiteto į plenarinių posėdžių salę nepateko tik savotiško atsitiktinumo dėka – taip skubėdama klausimą prastumti Medžiotojų frakcija neparengė namų darbų – lydinčiųjų teisės aktų, kurie yra būtini.
Vasarą trukusi pertrauka neobebrų entuziazmo neatvėsino ir rudenį klausimas į Seimo salę grįžo. Numoję ranka į Valdo Adamkaus pareiškimą, kad toks įrankis jokiu būdu negali būti įteisintas, į gamtininkų ir aktyvistų nuomonę, Medžiotojų frakcijos nariai namų darbus padarė ir atvedė savo idėją iki balsavimo. Laimei, parlamentarai gamtos balsą išgirdo ir patvirtino ne neobebrų, o Ingridos Šimonytės idėją išlaikyti naktinio matymo taikiklius draudžiamųjų įrankių sąraše. Tačiau vos suuodę, kad visuomenės dėmesys temai bent truputį prislopo, neobebrai pakišo koją I. Šimonytės projekto patvirtinimui antruoju balsavimu. Tai atrišo jiems rankas prieš pat ilgąjį Vėlinių savaitgalį dar kartą registruoti naktinių taikiklių įteisinimą lemiantį įstatymo pakeitimą.
Gudrybės ir vingrybės
Vienas gudrus planas seka kitą. Praėjusią savaitę liberalas Viktoras Pranckietis pasiūlė Medžioklės įstatymo keitimo projekto svarstymą perduoti jo vadovaujamam Kaimo reikalų komitetui. Anot jo, „šis klausimas yra absoliučiai, šimtu procentų kaimiškas dalykas“.
Už žvėrių populiacijos reguliavimą ir Medžioklės taisykles atsakinga Aplinkos ministerija, tad logiška, kad Aplinkos apsaugos komitetas, kuriam iki šiol ir buvo priskirtas šis klausimas, būtų tinkamiausias temos nagrinėjimui ir toliau. Tačiau gudrybė slypi būtent Kaimo reikalų komiteto sudėtyje. Iš septynių šio komiteto narių tik vienas nėra tarp naktinių taikiklių įteisinimą siūlančio įstatymo projekto rengėjų.
Viena vertus, žavu, kai žmonės taip atkakliai siekia savo tikslų. Kita vertus, ar taip turi veikti mūsų įstatymų leidžiamoji valdžia? Jei netiko, ką sakė vienas komitetas, perduokime klausimą patogesniam, kuriame visi savi?
Profesionalai ar profanai?
Sakysite, kame bėda? Įstatymą, matyt, siūlo profesionalai.
Vienas įstatymo pakeitimo rengėjų konservatorius Arvydas Pocius neseniai sielojosi – kodėl žvejams leidžiama naudoti echolotus ir sonarus, o medžiotojams taikiklių – ne? Jo kolega Andrius Petrošius net teisiai šviesiai echolotą prilygino infraraudonųjų spindulių naktiniam taikikliui, o termovizorinį taikiklį – sonarui.
Nei echolotas, nei sonaras neparodys – po žvejo valtimi plaukia lydeka ar karšis. Parodys tik, kad ten yra pulkelis žuvų, kurias žvejys gali pavaišinti pašarais ir tikėtis, kad jos maloningai užkibs ant kabliuko. Šie Seimo nariai draugauja su žvejais, matyt, ne taip artimai, kaip su medžiotojais… O gal jie mokosi iš dalykų, kurių negalima lyginti, lygintojo Algirdo Butkevičiaus, taip pat šios frakcijos nario? Visgi jeigu jau norisi kažką labai „lyginti“, gal echolotus ir sonarus palyginkime su naktinio matymo prietaisais, kurie niekada medžioklėje ir nebuvo draudžiami?
Dar daugiau. Vienas iš Medžiotojų frakcijos veidų konservatorius Justinas Urbanavičius kalbėdamas žurnalui „Medžioklė“ sakė, kad šie prietaisai padėtų „atsirinkti žvėrį ir jo amžių, ir lytį“.
Tik apie kokią „atranką“ jis kalba? Pagal jo ir bendraminčių siūlomą projektą, naktiniais taikikliais būtų leidžiama medžioti šernus, lapes, mangutus, paprastuosius meškėnus, kanadines audines, nutrijas ir ondatras. Tai gyvūnai, kurių medžioklei nėra taikomi jokie amžiaus ir lyties ribojimai.
Lapsus linguae? Ar Seimo narys visgi leidžia suprasti, kad naktinius taikiklius medžiotojai iš tiesų norėtų naudoti ne tik minėtų gyvūnų medžioklėje, bet ir tų, kurių lytį ir amžių medžiotojui suprasti yra iš tiesų svarbu – briedžių, tauriųjų elnių, stirnų?
Kuras motyvacijai
Taigi, iš kur šis neblėstantis atkaklumas taip intensyviai siekti tikslo? Kas motyvuoja net tokias metamorfozes kaip eksvalstiečio, o dabar jau demokrato, Kęstučio Mažeikos? Prieš aštuonerius metus naktinių taikiklių įteisinimo siekiančius medžiotojus vadinęs „mėsininkais“, šiandien jis vienas pagrindinių neobebrų vėliavnešių.
Atsakymą sufleruoja tas pats atvirų pasisakymų nevengiantis J. Urbanavičius.
Jis neslepia, kad kai Seime yra kokiu nors klausimu abejojančių kolegų, jis kreipiasi į asocijuotų medžiotojų organizacijų vadus. Ir net pats nustemba, kad užtenka vos keleto jų skambučių ir staiga abejojantys Seimo nariai nuomonę pakeičia. „Įsiklauso į, matyt, argumentus“, sako jis.
Tik kokie tie argumentai? Gal pasiūlymas finansinei paskatai? O gal „draugiški” perspėjimai, kas būtų, jeigu būtų? Minčių kyla įvairių. Bet vienos jų teisingumu neabejoju. Artėja Seimo rinkimai. Laikas ištesėti ir formaliai, ir neformaliai duotus pažadus senka. Tai ir pakursto anglis po padais – tenka gudrauti iki negalėjimo, kad tik prieš naują kadenciją draugai priešais nepavirstų.
Tad štai prie ko priveda įprotis girdėti ne viešąjį interesą, o siauros, tačiau įtakos ir finansų prasme garsios grupės balsus. Seime turime ne gamtos apsaugos, o praktiškai Medžiotojų frakciją, kurios pagrindinis rūpestis – brakonierių ir ginklų prekeivių pageidavimų sąrašą pervadinti į Medžioklės taisykles.
Jei ir toliau leisime neobebrams vešėti, istorijos atomazga gali būti liūdna. Kas sutrukdys Medžiotojų frakcijai imti kovoti ir už lankus, kuriuos kartą K. Mažeikos valdoma ministerija jau bandė įteisinti, o gal ir dar labiau išsiauginti apetitą?
Kiek kartų reikia pasakyti NE, kad istorijos atomazga netaptų miško pavertimo skerdykla scenarijus?
Ieva Budraitė yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė.
