Jau daugiau nei tris dešimtmečius Lietuvoje galima ir, rodos, buvo diskutuota apie viską, išskyrus vieną temą. Lietuvos politikams ji baisesnė nei kraujomaiša, kanibalizmas ar pedofilija. Baisi tiek, kad kol kas dar nebuvo nei vieno, kuris drįstų apie ją garsiau kalbėti ar turbūt net pagalvoti būdamas vienas tualete. Tai – imigracijos tema.
Dvi pavojingiausios Lietuvos problemos
Pradėkime nuo gerų dalykų. Kad ir kiek Lietuvoje besimuštume dėl besiskiriančių nuomonių apie čekiukus, Landsbergį, Karbauskį, Suodaitį, gėjus, paspirtukus, nukirstą ąžuolą, basas ar apautas mamas, kaip šalis mes didelių problemų neturime daug. Išskyrus dvi. Pirmoji yra valstybės saugumo problema, susijusi su savo sienose nenustygstančiu kaimynu. Antroji – mūsų populiacijos tendencijos. Jos abi valstybei yra gyvybiškai pavojingos. Viena gali staigiai sunaikinti mūsų valstybę, tiesiog įsiveržus išorės jėgoms. Kita gali lėtai išsekinti valstybės gyvybinį potencialą, pavertus šalį vis mažėjančiais senelių namais, kurie, kad ir kiek besididžiuotų Vytauto Didžiojo pasiekimais, ateities šiuolaikiniame pasaulyje neturi.
Gerai yra tai, kad Rusijos agresijos Ukrainoje akivaizdoje tarsi buvome supurtyti pradėti galvoti apie šias problemas. Be paramos Ukrainai ėmėme stiprinti savo kariuomenę, didinti finansavimą, tartis dėl didesnio sąjungininkų dalyvavimo, plečiamas NATO ir t.t. Suprantama, galima norėti daugiau, greičiau, bet čia pokyčiai vyksta ir jie pastebimi.
Apie antrąją problemą irgi buvo pradėta diskutuoti. Bent po šių metų pradžioje Seimo darbo grupės pateiktų išvadų demografinėms problemoms spręsti. Per pusmetį straipsnių ir diskusijų buvo daugiau nei per visus 33 nepriklausomybės metus. Tai džiugina, bet… Kol kas tose diskusijoje dominuoja tik seni koveriai: „priverskime/paskatinkime gimdyti daugiau vaikų”, „grąžinkime lietuvius atgal”, „verskime dirbti senatvėje”.
Kvailiausių sprendimų trejetukas
Vienas iš šabloninių sprendimų – „Verskime dirbti senatvėje” – tyliai įgyvendinamas: šiuo metu pensinis amžius vis tolinamas iki 65-erių metų, kurie turėtų būti pasiekti 2026 m. Kiek po to bus tolinamas, dar neaišku, bet pagal EBPO ir ES ekspertų rekomendacijas, iki 2040 m. jis turėtų padidėti bent iki 72-ejų metų
Mūsų elito atstovai, kaip N. Mačiulis, siūlo džiaugtis tokiais pokyčiais, nes „darbas žmogų puošia” ir rodo pirštu į Warreną Buffetą ar panašius. Tik kažkaip patys jie nenori “puoštis” juodais ir sekinančiais darbais, renkasi geriau paistyti vis neišsipildančias ekonomines prognozes televizijos ekranuose.
„Grąžinkime lietuvius atgal” – irgi ganėtinai nuvalkiotas pasiūlymas. Ypač žinant, kad 80 proc. gabiausiųjų Lietuvos moksleivių planuoja savo studijas užsienyje. Taigi kyla klausimas, ką mes galime susigrąžinti, jeigu didžioji dalis mūsų geriausių protų palieka Lietuvą, kaip tik galėdami anksčiau. Ir kiek politikai nebūtų kalbėję apie lietuvių susigrąžinimą, dar nebuvo nei vienų metų, kad į mūsų šalį grįžtų daugiau lietuvių, negu ją paliktų. Akivaizdu, kad išvyksta daugiausia jauni ir gabūs, o didžioji dalis grįžta vyresnio amžiaus ir galbūt patyrę kokių nors sunkumų integruojantis. Viena vertus, puiku, mes grąžiname, kad ir pensinio amžiaus, bet savo žmones. Kita vertus, kaip tuo išspręsime demografines problemas?
Dainelė „Priverskim/paskatinkim gimdyti daugiau vaikų” – turbūt labiausiai mėgiama publikos ir todėl dažniausiai politikų dainuojama. Jos pagrindinis priedainis – daugiau išmokų ir lengvatų šeimoms. Tik kad ir kiek tų išmokų ir lengvatų valstybė nebūtų siūliusi, nuo pat 1994 m. Lietuvoje vienai moteriai gimstančių vaikų vidurkis niekada nebuvo didesnis nei 1,7. Kad populiacija būtų stabili šis rodiklis turi nuolat būti ne mažesnis nei 2,1.
Atkreiptinas dėmesys, kad visoje Europoje, su visokiomis dosniomis išmokomis, lengvatomis šeimoms, nėra nei vienos šalies, kur šis rodiklis būtų didesnis nei 1,85. Esminė to priežastis yra ne išmokų ir lengvatų dydžiai. Moterys aptariamu laiku tapo vis labiau išsilavinę, įgijo vis daugiau teisių ir galimybių. Kuo stiprėjo jų įgalinimas, tuo savarankiškiau jos priėmė sprendimus dėl šeimos planavimo. Kad ir kiek ūsuoti dėdės aiškintų, kaip reikia moterims elgtis, renkasi jos pačios. Ir akivaizdu, kad uždirbdamos daugiau, jos renkasi turėti mažiau vaikų ne dėl finansų stokos.
Kuo pavojingas uždelstas demografijos problemų sprendimas?
Diskutuodami nevykusias ir problemų nesprendžiančias idėjas, mes iš esmės gaištame brangų laiką, kurio, pasak tos pačios Seimo darbo grupės, turime vis mažiau: pagal prognozes jau po 7-erių metų Lietuvoje gyvens tik 2,4 mln. žmonių, o po 12-kos metų – bus tik 2 mln. Ir tai ne tik skaičiai. Mūsų populiacijos struktūra visiškai pasikeis. Kaip sako demografai, populiacijos piramidė iš gražios eglutės pavirs į grybą, kuris bus labai patrauklus visokioms kirmėlėms.
Mes matome jas jau dabar. Tai stringančios investicijos, nerandant darbuotojų, ir uždaromos mokyklos, ligoninės. Numatomas mokesčių kėlimas ir uždirbtų pensijų atėmimas, vėlinant amžių. Infrastruktūros palaikymo kaštų didėjimas ir kitos bėdos. Bet turbūt didžiausia jų yra valstybės gyvybingumo ir kūrybingumo praradimas.
Vieno darbingo amžiaus žmogaus praradimas – tai ne tik skaičius. Tai praradimas to, ką jis būtų sukūręs: parašęs kokią knygą, sukūręs sėkmingą verslą ar naują technologiją, o gal tiesiog įmetęs lemiamus tris taškus olimpinių varžybų finale. Praradus šį žmogų, visa tai yra prarasta. O dabar pagalvokite, kad mes praradome jau daugiau nei milijoną tokių žmonių ir sukurtų naujų dalykų per paskutinius 30 m. Pagalvokite, kad tai, ką šie žmonės būtų galėję sukurti mūsų valstybei, dabar yra sukurta kitoms.
Bet Lietuvai tai yra priimtina, nes vienintelė reali priemonė sustabdyti valstybės lėtą griūtį, net nėra diskutuojama. O tai yra imigracija. Būtent ši priemonė yra naudojama Vakarų šalių spręsti demografijos problemas. Bet eiliniam lietuviui tai yra baisiausias košmaras, nes juk argumentas „bus kaip Londone”, suprask, kad ne taip, kaip namie, yra svarus. Ten kažkoks juodčkis gali prie tavęs prisikabinti ar kažkoks ilgabarzdis po savo sijonu bombą pasislėpti. Marijos žemėje to tikrai nereikia, nes tarp mėlynų nosių ir rusiškų keiksmažodžių gyvenimas visgi yra toks neapsakomai mielas. Tik nesuprantamai tie patys vertintojai nori jį palikti ir laimės ieškoti tose keikiamose šalyje.
Jei visgi be sarkazmo, argumentas yra paprastas: lietuviai pamatę per televiziją ar gyvai ekstremalius atvejus, susikuria įvaizdį, kad „visi jie tokie” ir „visi jie atneša bėdas”. Bet realiai toks mąstymas neleidžia matyti daugiau nei 90 procentų tų atvejų, kur žmonės puikiai integruojasi į visuomenes ir dirba, kuria jų labui. Šių žmonių niekas nerodo per televiziją, jie nekrenta į akis, bet tai yra absoliuti dauguma. Pavyzdžiui, 25% Švedijos gyventojų yra gimę ne Švedijoje, dar didesnė dalis, kurių tėvai yra gimę ne Švedijoje. Vokietijoje tokių žmonių yra apie 15%. Švedija ir Vokietija kaip buvo tarp geriausiai vertinamų šalių pagal visus indeksus, taip ir liko, kaip ir lietuvių noras ten emigruoti nesumažėjo.
Laikas nustoti bijoti kalbėti apie imigraciją
Esminė problema, kad Lietuvoje imigracija yra matoma išskirtinai tik kaip grėsmė. Aišku, jeigu tai ne apie ukrainiečius. Tarsi visi čia atvykstantys siekia tik rėkti „allahu akbar” ir pjaustyti galvas. Pasiklausius politikų gasdinimų apie „hibridinius ginklus” šis šaržas yra netoli nuo teisybės. Tačiau realybėje, tūkstančiai prieglobsčio prašytojų daugiausia iš musulmoniškų šalių kirto ar bando kirsti Lietuvos sieną jau beveik du metus ir kol kas nenukentėjo nei vienas Lietuvos pilietis, nesprogo nei viena bomba ar neįvyko kažkokie kiti įvykiai. Nors mūsų politikai kalbėjo apie neįvardintas šių žmonių sąsajas su teroristais, kol kas vienintelės aukos ir nukentėjusieji yra patys prieglobsčio prašantys, kurių tarpe daug vaikų, moterų, vyresnių žmonių. Daug jų mirė pasienyje sušalę, neteko galūnių ir t.t. Tik mūsų tai nejaudina, nes politikai mums aiškina, kad mes čia esame aukos ir žmogaus teisių sergėtojai.
Imigraciją matydami išskirtinai kaip didelę grėsmę, mes atmetame net nediskutavę visus jos variantus. Suprantama, gal kam nors nepatinka žmonės iš musulmoniškų šalių. Bet planetoje yra dar 6,2 mlrd. žmonių, kurie nėra musulmonai. Gal dėl kokių nors priežasčių nepatinka žmonės iš Irako ar Afganistano? Pasaulyje lieka dar 193 šalys. Lietuva yra 20% turtingiausių pasaulio šalių grupėje, taigi tikrai turi ką pasiūlyti kitų 80% šalių, kur gyvenimas yra sunkesnis, piliečiams.
Pavyzdžiui Butane, Belize, Burundyje ar kitose šalyse gyvenančiam jaunam išsilavinusiam žmogui ar šeimai. Mes juk patys galime pasirinkti, kurios šalys, kurie žmonės, kokiu būdu čia atvažiuotų. Negi neturime mokslininkų ekspertų, nemokame vertinti, perskaityti pasaulio praktikų, kaip padaryti, kad grėsmės būtų pačios mažiausios, o nauda valstybei didžiausia?
Jūs gal pasakysite, kaipgi čia juos leisi. Čia gi nebebus Lietuva. O kas yra ta Lietuva? Ar tai ne žmonės kalbantys lietuviškai ir norintys dirbti Lietuvos labui? Jeigu tie žmonės išmoksta lietuvių kalbą, ar bent jau jų vaikai, ir jie dirba Lietuvos naudai, yra pasiruošę ją ginti – ar tai ne Lietuva? Mūsų didžioji problema, kad mes gyvename užkonservuotais mitais apie LDK didybę, vaidilų aukurus ir kalbos senumą, bet pamirštame, kad suvokimas, kas yra mūsų valstybė, visą laiką keitėsi, kaip ir žmonės gyvenantys šioje teritorijoje. Iki Pirmo pasaulinio karo mūsų miestuose kalbėjo daugiausiai lenkiškai ir jidiš kalbomis, be to absoliuti dauguma mūsų tautinės inteligentijos laikė save lenkais. 90% LDK gyventojų sudarė ne lietuviai, o rašytinė ir valdančiųjų sluoksnių kalba buvo rusų arba lenkų. Kokį grynumą mes norime išlaikyti gyvendami pagal tuos nebūtus praeities mitus?
Pasaulis keičiasi ir mes turime galvoti apie ateitį. Užsidarius sraigės kiaute, mes nesaugome savo didybę, o virstame pamažu į sraiges, pasaulio suvokimo prasme, ir sustingdome savo šalies vystymosi perspektyvas. Todėl labai svarbu, kad išgirdus žodį „imigracija” Lietuvoje nustotume slėptis po antklode.
Svajūnas Plungė yra duomenų analitikas, Lietuvos žaliųjų partijos vicepirmininkas.
