Visą pasaulį užklupęs koronaviruso protrūkis sukėlė rimtų pavojaus signalų valstybių ekonomikai? Situacija Lietuvoje buvo gana kebli – verslo stabilizavimui skirta parama ilgai strigo biurokratijos koridoriuose. Ko šiuo atžvilgiu galėtume pasimokyti iš operatyvumu pandemijos akivaizdoje pagarsėjusios Vokietijos?
Darbo užmokesčiui skirtas subsidijas prastovas paskelbusiems darbdaviams skirstanti Užimtumo tarnyba su netikėtai užklupusia nauja patirtimi, panašu, tvarkėsi visai neblogai. Iki gegužės pradžios buvo išmokėta 7,3 mln. eurų, kurie pasiekė 83 proc. besikreipusiųjų. Tuo metu už kitas COVID-19 finansinės pagalbos ir verslo skatinimo priemones atsakinga nacionalinė plėtros įstaiga „Investicijų ir verslo garantijos“ („Invega“) akivaizdžiai strigo. Nuo karantino pradžios prabėgus maždaug 70 dienų iš suplanuotų 1,3 mlrd. buvo paskirstyta vos 5,92 proc. sumos.
Kodėl pinigai nepasiekė verslo, o valstybė negalėjo užtikrinti verslo stabilumo šiomis neįprastomis aplinkybėmis? Net pats premjeras pripažino, kad „Invega“ „nebuvo sukurta“ tokio masto pagalbos teikimui (tiek žmogiškųjų išteklių, tiek resursų prasme). Mes, lyderystę informacinių technologijų srityje demonstruojanti valstybė, susidūrėme su skaitmenizacijos problema. Cituoju premjerą: „dauguma darbų buvo atliekami rankiniu būdu“. Tai, kad nuo karantino pradžios šios įstaigos darbuotojų skaičius šoktelėjo daugiau nei 40 proc., tik patvirtina faktą, kad šiai užduočiai ji nebuvo, o ir negalėjo būti pasiruošusi.
Pakilkime šiek tiek aukščiau Lietuvos konteksto ir panagrinėkime kitos Europos Sąjungos šalies – Vokietijos situaciją, kur dėl federacinės sistemos ir žemių autonomijos procesai turėtų vykti šiek tiek lėčiau nei čia, Lietuvoje.
Ekonomikos stabilizavimo priemonės Vokietijoje
Griežta disciplina garsėjanti Vokietija koronaviruso akivaizdoje, kitaip nei Lietuva, pasižymėjo operatyvumu. Ypač greitai buvo suformuotas Ekonomikos stabilizavimo fondas, kuriame atsidūrė 353 mlrd. eurų subsidijoms ir dar 819 mlrd. eurų skolinimosi garantijoms. Šis valstybinis fondas yra atsakingas už paramos skirstymą žemėms, o pastarosios rūpinasi, kad parama pasiektų verslą (prie valstybinių finansų jos galėjo pridėti ir papildomą paramą iš savo biudžeto). Elektroniniu būdu verslo pildomus prašymus administravo kiekvienos žemės finansų ministerijos.
Įdomu tai, kad Vokietija karantino metu priėmė sprendimą metams sumažinti pridėtinės vertės mokestį (PVM) visam gastronomijos sektoriui, kurį ypač stipriai paveikė koronaviruso pandemija. Iki tol kavinėse valgantiems vartotojams galiojo 19 proc. PVM tarifas, o pandemijos metu mokestis buvo sumažintas iki 7 proc.
Lietuvos klaidos gelbėjant šalies ekonomiką
Tuo tarpu Lietuva pasižymėjo per lėtu pagalbos teikimo tempu. Tai jau, tikriausiai, suformavo neigiamus darbdavių ir gyventojų lūkesčius, kas veda prie vidaus vartojimo mažėjimo. Vokietijos vyriausybė su šiais klausimais susitvarkė žaibiškai, mūsų vyriausybė dėliojo tvarkas mėnesį ir ilgiau, maitindama verslą pažadais. Mažiausia, ką galėjome padaryti kitaip – plačiau įtraukti į pagalbos teikimo procesą, pavyzdžiui, Valstybinę mokesčių inspekciją (VMI), kuriai užduoties pobūdis būtų buvęs kur kas tinkamesnis, o administraciniai ištekliai gausesni. VMI turi visų įmonių finansinius duomenis ir gali juos pasiekti tiesiogiai, o tai šioje situacijoje leistų sutaupyti marias laiko.
Neabejoju, kad visai šiai situacijai reikšmingą įtaką darė faktas, kad Ekonomikos ir inovacijų ministerijos vadovo kėdė vis dar tuščia. Kitaip tariant, aiškiai trūko lyderio, kuris galėtų suvaldyti situaciją ir nubrėžti tinkamą kryptį. Įvairių klausimų kilo ir dėl artėjančių rinkimų, t.y. ar kai kurie valdančiųjų sprendimai nebuvo eilinis bandymas įtikti savo rinkėjui?
Šiuo visiems mums sunkiu laiku nesinori kritikuoti, bet faktai bado akis, o iš klaidų visada verta pasimokyti.
Politinė reklama.
