Druskininkų mieste iškelti 72 nauji inkilai skirti “Metų paukščiu” tituluotam Juodajam čiurliui perėti. Inkilų kabinimo akciją vėlyvą rudenį organizavę Druskininkų žalieji (Lietuvos žaliųjų partijos, Lietuvos ornitologų draugijos, Druskininkų miškų urėdijos nariai ir aktyvūs miestiečiai) sulaukė didelio gyventojų ir miesto svečių dėmesio, mat kabinamus inkilus visi pratę matyti pavasarį, laukiant sugrįžtančių paukščių. Iniciatyva atkreiptas gyventojų dėmesys, kad specialaus laiko inkilams kelti tikrai nėra – inkilus ne tik galima, bet ir būtina kelti ištisus metus.
„Tikrai prasminga ir simboliška šią inkilų kėlimo akciją įgyvendinti 2016 m. pabaigoje, juolab, kad Lietuvos ornitologų draugija (LOD) šiemet metų paukščiu paskelbė juodąjį čiurlį (Apus apus). Metų paukščio akcijos skelbiamos įvairiose pasaulio šalyse, jų tikslas – atkreipti visuomenės, aplinkosaugos institucijų dėmesį į paukščių rūšis, kurioms tuo metu labai reikalingas išskirtinis žmonių dėmesys ar specialios apsaugos priemonės, noras išsiaiškinti tikrąją rūšies populiacijos būklę šalyje.“ – sakė Laurymas Okockis, Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos pirmininkas ir Lietuvos ornitologų draugijos narys.
Nors dažniausiai „Metų paukščio“ nominacijai pasirenkama reta ar nykstanti rūšis, tačiau 2016 metų paukščiu tapo dažni ir plačiai Lietuvoje paplitę čiurliai, todėl, kad žmonėms gerinant savo daugiabučius būstus ir juos renovuojant bei modernizuojant, juodajam čiurliui iškilo mirtina grėsmė.
„Nors dar prieš keletą metų buvo teigiama, kad čiurlių populiacijai pavojaus nėra, paskutiniais metais tokia grėsmė iškilo staiga. Perintys paukščiai stipriai nukenčia dėl šalyje įsibėgėjančios daugiabučių namų renovacijos, kuri diegiama visoje jos teritorijoje. Renovacijos metu pirmiausiai sunaikinamos jų lizdavietės: užsandarinamos ventiliacijos angos, pastogių, palangių ir kiti plyšiai, kuriuose čiurliai nuo seno įprastai peri. Neretai renovacijos metu nukenčia ir čiurlių dėtys ar palikuonys, o kartais užmūrijami ir gyvi perintys suaugę čiurliai. Tai Lietuvos ornitologų draugijai kelia didelį rūpestį, todėl 2016 m. „Metų paukščio“ akcijos metu buvo siekiama ieškoti galimų problemos sprendimo būdų. Tam tikslinga pasinaudoti kaimyninių šalių, ypač Lenkijos, patirtimi, kurioje daugiabučių renovacijos „bumas“ įsibėgėjo prieš gerą dešimtmetį.“ – sako L.Okockis.
„Lietuvos ornitologai tikrai nėra nusistatę prieš daugiabučių namų renovaciją ir modernizaciją, nes renovuoti namai ne tik ženkliai pagerina žmonių gyvenimo kokybę, bet ir renovuoti pastatai suvartoja mažiau šilumos energijos, todėl mažesni CO2 kiekiai išmetami į atmosferą ir tai akivaizdžiai mažina klimato atšilimą. Tačiau mes – Lietuvos ornitologų draugijos nariai skatinam žmones aktyviau prisidėti atkuriant renovacijos metu sunaikintas čiurlių perėjimo vietas – kaip viena iš tokių veiklų gali būti inkilų čiurliams iškėlimas. Taip pat labai svarbu projektavimo metu renovuojamuose pastatuose prie pat stogo ir tose vietose, kur pastatuose buvo senos ir nenaudojamos ventiliacijos angos, palikti 5–7 cm skersmens angas čiurliams perėti. Druskininkai yra miestas, kuris yra vienas aktyviausių daugiabučių modernizavimo programoje dalyvaujančių miestų šalyje, tačiau naujai modernizuojamų ir renovuojamų namų projektuose nėra nei vieno sakinio, nei vienos projekto detalės skirtos šių paukščių perimviečių išsaugojimui. Rengiant daugiabučio renovacijos projektą labai pravartu ir patartina iš anksto apgalvoti ir projekte numatyti kurioje pastato stogo dalyje bus įrengtos perimvietės Juodajam čiurliui.“ – teigia Laurynas Okockis.
Inkilus pagamino atsakingo verslo kompanija „Western Union“ kartu su Lietuvos ornitologų draugijos ekspertu – Dariumi Musteikiu, kuris jau daugelį metų specializuojasi inkilų gamyboje (http://www.dariaus-inkilai.lt/). Western Union per darbuotojų savanoriavimo savaitę pagamino net 1000 inkilų! Iš jų 700 buvo padovanoti Lietuvos ornitologų draugijai. Džiugu kad verslo organizacijos Lietuvoje siekia rūpintis mus supančia gamta ir saugoti paukščius! Siejant su 2016-ųjų metų paukščio – juodojo čiurlio – akcija, buvo nutarta šiuos inkilus iškabinti vietose, kur šie paukščiai dėl vykdomų daugiabučių namų renovacijų netenka daugiausiai lizdaviečių – miegamųjų rajonų žaliosiose zonose.
Nedalyvavusius akcijoje kviečiame susipažinti su 2016 metų Lietuvos paukščiu – Juoduoju čiurliu (Apus apus):
Lietuvoje nuo seno gyvena juodasis čiurlys, o pastaraisiais metais šylant klimatui Lietuvoje dar aptiktos dvi užklydėlių rūšys: baltapilvis alpinis čiurlys (Apus melba) ir blyškusis čiurlys (Apus pallidus).
Turimais duomenimis ir ekspertiniu vertinimu, pastaraisiais metais Lietuvoje perėjo 50 000 – 100 000 juodojo čiurlio porų. Tačiau tokios plačios perinčios populiacijos įvertinimo ribos reiškia, kad trūksta tikslesnių žinių apie perinčios populiacijos gausą ir jos paplitimą šalyje. Nors neseniai čiurlių būklė nekėlė rūpesčių, dabar jau neabejojama, kad šalyje prasidėjęs daugiabučių namų renovacijos procesas neigiamai atsilieps perinčių juodųjų čiurlių populiacijos gausai.
Juodasis čiurlys – migruojanti, plačiai paplitusi ir perinti Lietuvos paukščių rūšis, šalyje aptinkama labai trumpą laiko tarpą – tik gegužės–rugpjūčio mėnesiais. Paprastai paukščiai iš žiemaviečių (Afrikos piečiau pusiaujo) parskrenda gerokai atšilus orams, t.y. gegužės pirmoje pusėje. Tuo tarpu, rugpjūčiui perkopus į antrą pusę, dauguma čiurlių jau palieka Lietuvą. Taigi juodieji čiurliai pas mus tebūna tik 3 mėnesius.
Juodojo čiurlio kūno ilgis siekia 16–18 cm, paukštis sveria apie 33 g. Atstumas tarp išskleistų sparnų galų siekia 42–48 cm. Nors skrendantis čiurlys kažkiek primena kregždę, tačiau yra už jas maždaug dvigubai didesnis ir ilgesniais lyg pjautuvas lenktas sparnais. Čiurlio kaklas trumpas, akys gana didelės, grobiui skrydyje gaudyti pritaikytos žiotys – plačios. Kūnas ištisai juodai rusvas, balsva tik gerklė. Jaunikliai dar juodesni už suaugusius, tik jų pagurklis baltesnis, kakta šviesi, o sparnų dengiamosios plunksnos balsvai dryžuotos. Patelės nuo patinų išvaizda praktiškai nesiskiria.
Dažniausiai juodieji čiurliai peri įvairaus dydžio miestuose, priemiesčiuose ir gyvenvietėse, kiek rečiau aptinkami nuo gyvenviečių nutolusiose atvirose miškingų ar pelkėtų vietovių atvirose erdvėse. Paprastai laikosi būreliais, rečiau – pavienėmis poromis. Peri dažniausiai bent po kelias poras vienoje vietoje, o neretai sudaro gana dideles kolonijas – viename pastate gali perėti keliasdešimt ar net keli šimtai juodųjų čiurlių porų. Menkus lizdus suka mūrinių ar gelžbetoninių namų ir kitų pastatų pastogių plyšiuose, ventiliacijos angose, įvairiose nišose, taip pat įsikuria varnėnams skirtuose inkiluose (dažniausiai šiems jau išvedus jauniklius), rečiau aukštų medžių drevėse, uoksuose. Lizdo vietą pasirenka taip, kad iš jos galėtų kristi vertikaliai žemyn. Atskridę prie lizdavietės, paukščiai neria tiesiai į jos vidų arba įsikimba į namo sieną ar medį, tvirtai laikydamiesi kibiais, aštriais nagais. Seniau daugiau čiurlių perėdavo pušų uoksuose ir drevėse, tačiau spartėjant urbanizacijai šie paukščiai labiau pamėgo įvairių statinių plyšius bei kitas angas.
Čiurlio lizdas labai paprastas. Tai negili duobutė, kurioje patelė paprastai sudeda 2 (rečiau 1 ar 3) baltus kiaušinius. Juos abu poros nariai peri maždaug 3 savaites. Jaunikliai išsirita pliki ir akli, o auga labai ilgai – lizde praleidžia net iki 40–50 dienų. Jei vasarą staiga atvėsta orai, seni paukščiai pasitraukia į piečiau esančius regionus, o be maisto ir šilumos palikti jaunikliai išgyvena keletą ar daugiau dienų. Tuo tarpu kitų rūšių paukščių jaunikliai taip palikti žūtų per keletą valandų. Staigiam orų atšalimui, kuomet labai trūksta maisto, čiurliai prisitaikė ilgo evoliucijos proceso metu. Gamta taip surėdė, kad tuo metu jaunikliams ar ant kiaušinių tupintiems tėvams stipriai krenta kūno temperatūra, sulėtėja medžiagų apykaita ir paukščiai nugrimzta į savotišką „žiemos miegą“, iš kurio pabunda atšilus orams. Tuo metu paukščiai naudoja sukauptus riebalus, kurių jaunikliai turi pakankamai. Pagerėjus orams, suaugėliai sugrįžta, sušildo ir vėl ima maitinti jauniklius, taip juos prikeliant naujam gyvenimui. Mažiems čiurliukams pirmojo skrydžio diena nebūna lengva, nes augdami jaunikliai tampa riebūs. O sukaupti riebalai labai praverčia pirmomis savarankiško gyvenimo dienomis – tėvai iš lizdų išskridusių jauniklių nebemaitina. Užaugę čiurliukai iš lizdavietės krinta žemyn, išskleidžia sparnus ir nuskrenda – į lizdą jie dar grįš tik nakvynei.
Juodieji čiurliai – puikūs skrajūnai, didžiąją gyvenimo dalį praleidžia ore. Čiurliai niekur nenutūpę skraidyti ore gali labai ilgai. Mokslininkams yra žinomi atvejai, kai paukščiai nenutūpę ore praleisdavo net 9 mėnesius. Jie niekada nenusileidžia ant žemės, nes trumpos kojos, kurių visi 4 pirštai atgręžti priekin, netinka vaikščioti. Netgi netyčia nukritęs ant žemės čiurlys nebegali atsispirti ir pakilti, todėl tokie surasti paukščiai dažniausiai palaikomi sužeistais arba išsekusiais. Žmonės skambina ornitologams, gamtininkams ar į gyvūnų prieglaudas ir teiraujasi ką daryti su „sužeistu“ paukščiu. O iš tikrųjų tereikia čiurlį pamėtėti į orą ir paukščiai kuo sėkmingiausiai nuskrenda.
Skrenda čiurlys periodiškai tankiai plasnodamas sparnais, o po to ilgokai sklęsdamas. Įvairius vabzdžius gaudo tik ore, o nuskristi gali toli nuo perėjimo vietų. Tokiu pačiu būdu šie paukščiai renka ir vėjo nešamas plunksnas bei smulkius šapelius lizdui krauti. Sugauna netgi smulkiausias vėjo nešamas daleles, jas suklijuoja seilėmis. Manoma, kad čiurliai netgi miega skraidydami – pakyla aukštai ir suka ore ratus. Norėdami atsigerti, čiurliai sklendžia prie pat vandens ir snapu braukdami jo paviršių, pasemia gurkšnį vandens.
Labai dažnai, ypač šiltais vakarais, girdimas ir būdingas čiurlio balsas – tai ištęstas aukštų tonų „svy-y-yr-r-r-r… svy-y-yr-r-r-r…“. Šie balsai dažniausiai girdimi čiurlių būreliui dideliu greičiu lekiant pro perėjimo vietas, dažniausiai įvairius pastatus. Ypač daug triukšmo kelia ką tik lizdus palikę jaunikliai, kurie sekiodami suaugusius paukščius ar net vienas kitą, vis stengiasi iškaulinti maisto.
Juodieji čiurliai – ilgaamžiai paukščiai, yra žinoma atvejų, kuomet šie paukščiai laisvėje išgyveno daugiau nei 20 metų. Gamtoje priešų jie praktiškai neturi. Kažkiek šių paukščių susižaloja ar žūsta atsitrenkę į laidus, stiklinius pastatus, langus. Perintys tėvai kartais tampa kiauninių žvėrelių aukomis. Po stiprių audrų ir liūčių ant žemės nusileidę paukščiai nesugeba pakilti ir taip žūva. Tačiau skraidydami jie yra „oro karaliai“ ir niekas negali jiems prilygti vikrumu bei greičiu. Todėl ir priešų praktiškai nėra. Nepaisant žmogaus, kuris net ir to nesiekdamas, sugeba pridaryti daug žalos šiems padangių skrajūnams. Paradoksalu, bet tai nulėmė rūšies prisitaikymas gyventi žmogaus kaimynystėje, kartu pasinaudojant jo sukurtomis sąlygomis. Jas čiurliai surado žmogaus pastatuose. Mat čia nedidelės ertmės ir plyšiai, kurių plyšiuose ar angose jie augina palikuonis, dera su atvira pastatų aplinka ir tinkamu aukščiu. Šis reikalingas jaunikliams krentant žemyn pirmojo skrydžio metu. Taigi, daugiaaukščiai pastatai per daugelį metų tapo bene pagrindiniais čiurlių „namais“. Bent jau Lietuvoje ir kituose lygumų kraštuose, kuriuose nėra kalnų, aukštų akmenuotų skardžių ar uolų. Ir šis taikus bei draugiškas sugyvenimas tęsėsi daugelį metų, kol vidurio platumose žmonės nepradėjo masiškai renovuoti senuosius pastatus. Renovacijos metu yra ne tik užsandarinami visi plyšiai bei angos, bet neretai yra užmūrijami ir čiurlių jaunikliai ar net suaugę paukščiai, kurie labai kantriai tupi ant šildomų kiaušinių ir nebėga net angų sandarinimo metu. Taip paukščiai užmūrijami gyvi tiesiogine prasme ir pasmerkti mirti kančiose iš bado ir troškulio. Toks žmonių elgesys papiktino kaimyninių Lietuvai šalių visuomenę. Todėl valdžios bei savivaldos institucijos buvo priverstos imtis priemonių, kad išvengtų čiurlių ir kitų, pastatų plyšiuose perinčių paukščių – dūminių raudonuodegių, kuosų, naminių žvirblių, varnėnų, taip pat šikšnosparnių žiaurios žūties. Pavyzdžiui, Lenkijoje paukščių veisimosi metu tikrinama ar renovuojamuose pastatuose nėra perinčių sparnuočių, o jei jie aptinkami, darbai čia tęsiami tik išskridus jaunikliams. Be to, siekiant išsaugoti jų dabartines perimvietės, į tai atsižvelgiama rengiant pastatų renovacijos techninius projektus, projektuojamos alternatyvios lizdavietės ant pastatų. Taigi, sprendimo būdai yra – svarbu, kad aplinkosaugos institucijos siekdamos vieno aplinkos kokybės gerinimo tikslo, tuo pačiu nedarytų žalos kitam gamtos komponentui. To šių metų paukščio akcijoje LOD ir siekia.
Straipsnis parengtas remiantis Lietuvos ornitologų draugijos suteikta informacija.
