Pastaruoju metu viena karščiausių visuomenėje diskutuojamų temų yra pabėgėlių iš karinių konfliktų apimtų Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos į Europą tema.
Visų pirma, noriu pabrėžti, kad rašysiu tik apie pabėgėlius. Ne apie ekonominius migrantus, ne apie pabėgėliais apsimetusius blogų siekių turinčius žmones. Jų atskyrimas – techninis klausimas, kurį tikiuosi, kad Europos Komisija sėkmingai išspręs, pasinaudodama tų pačių šalių, iš kurių plūsta pabėgėlių srautas, piliečių, lojalių Europos Sąjungai, pagalba.
Norėčiau priminti Lietuvos piliečiams ir kai kuriems Lietuvos politikams, kad Europos Sąjunga tai nėra vien geografinis ar ekonominis darinys. Europos Sąjungą vienija, visų pirma, europietiškos vertybės, iš kurių viena pagrindinių yra humaniškumas.
Europos Sąjunga negali humanitarinių krizių kaimyniniuose regionuose spręsti, statydama aukštesnes spygliuotų vielų tvoras apie savo teritoriją, apsisaugodama nuo ekonominių ir socialinių problemų, susijusių su pabėgėlių srauto augimu, kaip tai daro ar ruošiasi daryti kai kurios Rytų Europos šalys – ES narės.
Kai kurie politikai gąsdina, kad nekontroliuojamas pabėgėlių kiekio Europoje augimas vėliau apsunkintų europietiškų vertybių Europoje išsaugojimą. Taip, tai – reali grėsmė. Tai būtų Europos pralaimėjimas. Tačiau nusigręžusi nuo iš karo bėgančių žmonių, Europa pati iš karto atsisakytų vienos pagrindinių savo vertybių – humaniškumo ir pralaimėtų iš karto.
Nereikia užmiršti, kad pasistatę sienas, ne tik pabėgėlių šeimos liktų už sienos, už sienos liktume ir mes, europiečiai. Tikrai nėra prasmės, bijant būti sužeistiems, šauti sau į koją patiems.
Norėčiau pakviesti Lietuvos piliečius šį kartą parodyti solidarumą su Europos Sąjunga. Juk mes kviečiamės Europos solidarumo, kai kalbama apie Europos Sąjungos poziciją mums itin aktualiais Ukrainos klausimais arba apie Europos Sąjungos finansinę paramą ekonomiškai silpnesnėms ES šalims narėms. Kaip mes galėsim tai daryti ateityje, jei dabar nusisuksim nuo savo pietinių kaimynių tuo metu, kai jos susiduria su itin didelėmis problemomis, susijusiomis su šias šalis užplūdusiais pabėgėliais?
Mes negalime savęs laikyti neatsakingais už Europos Sąjungos politiką praeityje, net jei, vykdant šią politiką praeityje buvo padaryta klaidų. Mes negalime sakyti, kad šiuo klausimu mes esme „ne visiškai“ Europos Sąjungos dalis, jei norime, kad ateityje panašių „argumentų“ neišgirstume iš savo kolegų Europos Sąjungoje, kai kalbėsime apie mums svarbius klausimus.
Būkime europiečiais. Ne tik džiaugsme, bet ir varge.
Dabar svarbiausia dalis. Šiuo metu diskutuoti reikėtų ne tik apie pabėgėlių kvotas skirtingoms ES šalims, o visų pirma – apie šių pabėgėlių integravimo į Lietuvos visuomenę politiką. Kaip padaryti, kad šie žmonės greičiau išmoktų lietuvių kalbą, susirastų darbą. Kaip padaryti, kad jie nesusidurtų su ksenofobijos reiškiniais visuomenėje, netaptų atstumtaisiais, netaptų uždara visuomene. Tai klausimai, kurie yra šimtus kartų svarbesni, nei įstatymai, reguliuojantys moterų musulmonišką aprangą.
Man teko tikrai daug keliauti po skirtingas pasaulio šalis. Ir galiu tvirtai ir užtikrintai teigti, kad labiausiai visus pasaulio žmones vienijanti savybė yra jų geranoriškumas. Ksenofobija gimsta iš uždarumo, pasaulio nepažinimo. Jei mes žiūrime tik filmukus internete apie imigrantų grupių vykdomus pogromus, iš tikro galime susidaryti nuomonę, kad „visi jie tokie“. Ne, ne visi. Dauguma jų – geri žmonės, norintys tik saugumo savo šeimoms ir galimybės dirbti ir užsidirbti. Jie lygiai, kaip ir mes, nori gyventi ten, kur tos galimybės yra geriausios.
Jei pažiūrėtumėme į statistinius duomenis apie požiūrį į imigrantus iš kitų žemynų skirtingose ES šalyse, pamatytumėme, kad tose šalyse, kur tokių imigrantų yra daugiausia, požiūris į juos yra kur kas geresnis, nei tose šalyse, kur dauguma piliečių tamsesnės odos žmones mato tik per televizorių. Kodėl? Todėl, kad Vakarų Europos šalyse žmonės pažįsta juos asmeniškai, mato, kad absoliuti dauguma imigrantų yra tokie patys geranoriški, kaip ir jie patys.
Tikrai dauguma pabėgėlių ateityje galėtų tapti pilnaverte mūsų visuomenės dalimi. Ypač, jei sugebėsim padėti jiems tai padaryti.
Pasiskaičius kai kurių anoniminių komentatorių po panašiais straipsniais komentarus, matosi, kad Lietuvos piliečiams trūksta ir elementarios informacijos apie Europos Sąjungos politiką pabėgėlių klausimu. Tikrai nėra taip, kad pabėgėliams mes turėsim leisti pinigus, kuriuos turėsim atimti iš pensininkų ar beglobių vaikų Lietuvoje. Jau nekalbant apie tai, kad Europos Komisija numato finansuoti pabėgėlių išlaikymo išlaidas, reikia suprasti, kad dauguma jų ateityje dirbs, mokės mokesčius, kels ekonomiką ir tokiu būdu sudarys sąlygas geriau gyventi ir visiems mums. Tikrai nereikia žiūrėti į pabėgėlius, kaip į ekonominę naštą.
Ar pabėgėliai turės grįžti į savo šalis, kai situacija ten susinormalizuos? Čia reikia suprasti, kad kai taip atsitiks, pabėgėliai iš karto praras pabėgėlio statusą. Jie taps paprastais užsieniečiais, gyvenančiais Lietuvoje. Ir taisyklės jiems galios paprastos – tie, kas pageidaus, kas sugebės įrodyti, kad pakankamai integravosi Lietuvoje, turi darbą, moka kalbą, sukūrė šeimas – galės prašyti Lietuvos pilietybės. Tikrai manau, kad didelė dalis jų liks Lietuvoje. Kaip Anglijoje, Norvegijoje, JAV ar Australijoje lieka ten emigravę lietuviai, įleidę ten šaknis. Ar tai blogai? O kas čia blogo? Likę matyt anksčiau ar vėliau grįš į savo tėvynę. Kaip Lietuvos pilietybės negavę užsieniečiai.
Ar mūsų tikslas priimti kuo daugiau pabėgėlių? Tikrai taip nemanau. Žmonių bėgimas iš namų į kitus žemynus pats savaime negali būti laikomas tikslu. O itin didelio kiekio pabėgėlių integracija į visuomenę vienu metu gali pasirodyti ir pernelyg sunkiu iššūkiu. Šis procesas negali tapti nekontroliuojamu.
Todėl reikia pabrėžti, kad Europos Sąjungos politika pabėgėlių klausimu neturi apsiriboti vien tik pabėgėlių priėmimu savo valstybėse. Reikia skirti kur kas didesnį dėmesį pabėgėlių srauto į Europą priežasčių naikinimui.
Europos Sąjunga turi sustiprinti savo įtaką krizės apimtuose regionuose, siekdama karinių konfliktų pabaigos Sirijoje, Libijoje, Eritrėjoje. Europos Sąjunga turi padidinti tikslinę ekonominę pagalbą šalims, kuriose susibūrę itin dideli pabėgėlių kiekiai iš karo apimtų kaimyninių šalių, visų pirma – Turkijai, Jordanijai, Libanui. Ši pagalba turėtų užtikrinti bent pakenčiamas gyvenimo sąlygas ten laikiną prieglaudą radusiems pabėgėliams iki tol, kol karas jų Tėvynėje baigsis. Europos Sąjunga taip pat turi peržiūrėti savo vykdomas pagalbos Afrikos šalims programas, siekdama padidinti šių programų efektyvumą. Tik neužmirškite apie tai, kai diskutuosime apie ES biudžetą kitais metais ir mūsų mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimą.
Ir dar vienas aspektas.
Noriu priminti, kad, pavyzdžiui, Sirijos atveju viena iš humanitarinės krizės priežasčių buvo klimato kaita, JAV mokslų akademijos teigimu sukėlusi neprecedentinę sausrą Sirijoje, kuri nuo 2006 metų truko keturis metus. Žemės ūkio derlingumas šioje šalyje krito 85 procentais, šimtai tūkstančių ūkininkų prarado savo ūkius ir persikėlė gyventi į Sirijos miestus, juose paaštrindami aprūpinimo geriamu vandeniu problemas. Kartu prisidėjo nedemokratinis šalies valdymo modelis ir visa tai ir sudarė socialinę aplinką, galų gale sukėlusią karinį konfliktą. Ir pabėgėlių srautą.
Raudonojo kryžiaus organizacijos teigimu, klimato kaitos pasekmės šiuo metu sąlygoja daugiau pabėgėlių pasaulyje, nei visos kitos, iš jų ir politinės, priežastys. Jungtinių Tautų vertinimu, gamtos katastrofos iki 2050 metų sąlygotas pabėgėlių skaičius išaugs iki 50 milijonų.
Akivaizdu, kad jei pasaulyje nebus mažinama klimato kaita, tokių klimato kaitos sukeltų humanitarinių krizių pasaulyje tik daugės. Todėl net ir kalbant pabėgėlių tema, negalima užmiršti klimato kaitos problemos, prie kurio sprendimo turi prisidėti visas pasaulis. Taip pat ir Lietuva.
Taigi. Jei norime likti Europa, negalime užsidaryti realiomis ir mūsų sąmonėje statomomis „tvoromis“ nuo viso to, kas vyksta pasaulyje.
