Šį rudenį netekome vienos ryškiausių pasaulio gamtosaugos asmenybių – Jane Goodall. Moteris, kuri be universiteto diplomo išvyko į Tanzanijos džiungles, tapo primatų mokslininke, radikaliai pakeitusia žmonijos požiūrį į gyvūnus, o kartu – ir mūsų pačių tapatybę.
Jos gyvenimo darbas atskleidė tai, ką šiandien vis dar ne visi politikai išdrįsta pasakyti garsiai: gyvybė Žemėje yra tarpusavyje susijusi, o žmogus nėra nei valdovas, nei privilegijuota rūšis, kuriai leista naikinti visa, kas trukdo jo patogumui.
Jane Goodall įrodė, kad šimpanzės kuria įrankius, jaučia emocijas, gyvena bendruomenėmis, liūdi, džiaugiasi, kariauja ir taikosi. Tai buvo mokslo istoriją keičiantis lūžis – griuvo mitas, kad tik žmogus yra mąstantis socialinis gyvūnas.
Ir vis dėlto, būtent Goodall patirtis verčia klausti: jei pripažįstame, kad dalijamės planeta su sudėtingą sąmonę turinčiomis gyvybės formomis, kodėl elgiamės taip, lyg ši žemė – tik mūsų?
Jane Goodall kelias: nuo vaikystės svajonės iki mokslo revoliucijos
Nors Goodall neturėjo formalios biologo kvalifikacijos, 1960 m. ji išvyko į Tanzaniją (tada – Tanganiką), kur pradėjo dirbti garsaus antropologo ir paleontologo Louis Leakey padėjėja. L. Leakey pastebėjo jos talentą ir patikėjo atsakingą misiją – studijuoti šimpanzes jų natūralioje aplinkoje Gombe Stream nacionaliniame parke.
Goodall metodai skyrėsi nuo tradicinių. Ji laukdavo, stebėdavo, įsigilindavo į kasdienį šimpanzių gyvenimą, nesiekė manipuliuoti gyvūnais laboratorinėmis sąlygomis. Tai buvo revoliucinis požiūris, nes dauguma to meto primatologijos tyrimų rėmėsi kontroliuojamomis sąlygomis.
Skirtingai nei dauguma to meto mokslininkų, J. Goodall nenaudojo numerių, o suteikdavo šimpanzėms vardus – Flo, Figanas, Goliatas ir kt. Ji pastebėjo jų emocijas, asmenybes ir charakterio ypatybes.
Goodall atkreipė dėmesį, kad šimpanzė, vardu Džordžas, naudojo medžio šakelę termitams iš lizdo ištraukti. Tai buvo pirmas kartas, kai mokslas patvirtino, kad ne tik žmogus gali kurti ir naudoti įrankius. Iki tol buvo manoma, kad įrankių naudojimas yra išimtinė žmonių savybė.
Mokslininkė taip pat parodė, kad šimpanzės turi sudėtingus socialinius santykius – bendradarbiauja, gyvena šeimomis, turi hierarchiją, formuoja ilgalaikes draugystes ir net dalijasi maistu.
Vienas tamsiausių ir reikšmingiausių J. Goodall atradimų – šimpanzių agresyvumas. Gombe grupėje Goodall stebėjo ilgalaikį konfliktą, panašų į karą, tarp dviejų šimpanzių grupių, kuris truko apie ketverius metus. Tai paneigė klaidingą įsitikinimą, kad tik žmonės gali organizuotai žudyti.
Mokslininkė, tapusi globalia sąžine
Po ilgų stebėjimo metų, Goodall suvokė, kad vien tik moksliniai tyrimai nepakeis šių gyvūnų ateities. Intensyvi medžioklė, miškų kirtimas, prekyba gyvūnais naikino šimpanzių populiacijas.
Todėl ji tapo pasauline gamtosaugos advokate, kasmet praleisdama šimtus dienų kelionėse, kalbėdama universitetuose, parlamentuose, tarptautinėse konferencijose.
1986 m. įkurtas „Jane Goodall Institute“, vykdęs edukacines, gamtosaugines, mokslines programas visame pasaulyje ir ilgainiui tapęs pagrindine organizacija, skatinančia ne tik primatų, bet ir visos gamtos apsaugą, o 1991 m. – jaunimo tinklą „Roots & Shoots“, šiandien veikiantį daugiau nei 100 valstybių.
Goodall pelnė daugybę apdovanojimų: JT Taikos pasiuntinė (nuo 2002 m.), Kyoto premija, Hubbard medalis, garbės daktarės vardai. Jos vardas neretai minimas šalia tokių gamtosaugos ikonų kaip Nansen, Dian Fossey, Birutė Galdikas.
Jos gyvenimo darbai įkvėpė dokumentinius filmus „Jane“ (2017), „The Hope“, „Jane Goodall’s Wild Chimpanzees“. Šie filmai padėjo ateities kartoms suprasti mokslininkės darbų svarbą ir jos santykį su gamta.
Lietuvos politinė realybė: ar ekologija mums – vertybė, ar tik patogi dekoracija?
Goodall sakė: „Žmonijos tragedija prasideda tada, kai pamirštame, kad esame gamtos dalis“.
Ši mintis šiandien turėtų skambėti Seimo komitetuose, ministerijų kabinetuose ir savivaldos tarybose. Tačiau Lietuvoje aplinkosaugos politika vis dar pernelyg dažnai deklaruojama, bet nevirsta sprendimais ir įgyvendinama tiek, kiek leidžia populistiniai ciklai ir rinkiminės nuotaikos.
Keletas ryškių pastarųjų metų pavyzdžių, kai remiasi logika: „spręskime šiandienos spaudimą, o pasekmes palikime ateičiai.“:
- Nacionalinis miškų susitarimas – vienas ambicingiausių bandymų pasiekti ilgalaikį politinį ir visuomeninį konsensusą dėl miškų valdymo. Dokumentas parengtas, tačiau iki šiol neperkeltas į įstatyminę bazę, todėl realios politikos jis taip ir neformuoja.
- Diskusijos dėl akcizų taršiam kurui – dar vakar pristatytos kaip būtina klimato politikos kryptis, šiandien, reaguojant į politinį spaudimą ir momentinius reitingus, jų atsisakoma arba svarstoma atidėti. Tai rodo, kad Lietuvai vis dar trūksta nuoseklumo priimant sprendimus, kurie turi ilgalaikę naudą, bet trumpalaikę politinę kainą.
- Vis dažniau matyti tendencija, kad aplinkosauga tampa rinkiminių kovų įrankiu, o ne bendru nacionaliniu interesu. Klimato, miškų ir biologinės įvairovės politikos temos naudojamos kaip komunikacinė amunicija, bet ne kaip kryptis, įpareigojanti veikti.
Tai nėra techniniai niuansai. Tai sprendimai, kurie lemia, kokios kokybės dirvožemį, miškus, orą ir vandenį paliksime ateities kartoms.
Žalioji sostinė ar žalias fasadas? Vilniaus išbandymas
2025 m. Vilnius tituluotas Europos žaliąja sostine ir tai suteikė realią galimybę parodyti, kad miestas gali būti tikras žalios politikos lyderis Baltijos regione. Tačiau kol kas sostinės aplinkosauginiai sprendimai vertintini nevienareikšmiškai.
Absurdą primena priimtas sprendimas dėl viešojo transporto kainų didinimo, nors tvaraus miesto strategijose būtent susisiekimas viešuoju transportu yra kertinis klimato tikslų instrumentas.
Investicijos į elektrinius laivelius Neryje pristatytos kaip susisiekimo alternatyva, tačiau kol kas tai labiau rekreacinis projektas, o ne reali transporto sistema.
Medžių sodinimas sveikintinas, tačiau miestas vis dar neįsipareigoja atsisakyti želdiniams kenksmingos druskos naudojimo žiemą, nors alternatyvos egzistuoja ir taikomos daugelyje Europos miestų.
Šie ir kiti sprendimai rodo, kad Vilniuje ekologija vis dar neretai suprantama fragmentiškai – kaip pavieniai projektai, o ne kaip nuosekli miesto vystymo filosofija.
Ir vis dėlto, Vilnius turi progą šį titulą paversti ne reklamine etikete, o tikros žalios politikos pradžia. Tam tereikia priimti sprendimus, kurie rodo ne tik gerus ketinimus, bet ir brandžią politinę valią.
Ką galime padaryti dabar: konkretus siūlymas Vilniui
Siūlau sostinei svarstyti šiuos sprendimus:
- pavadinti Jane Goodall vardu gatvę arba parką,
- suteikti jos vardą aplinkosaugos edukacijos erdvei,
- įkurti nuolatinį „Roots & Shoots“ centrą Vilniuje, kuriame vaikai ir jaunimas mokytųsi gamtosaugos lyderystės.
Tai nebūtų tik pagarbos ženklas. Tai būtų politinis pareiškimas, kad Vilnius renkasi ateitį, o ne trumpalaikį pelną.
Jane Goodall paliko mums ne tik istoriją apie šimpanzes. Ji paliko moralinę kryptį – garbę būti žmogumi, kuris saugo savo planetą, o ne ją naikina.
Šios netekties akivaizdoje turime atsakyti: ar būsime karta, kuri geba pasimokyti, ar karta, kuri tik mojuoja gražiomis frazėmis?
Aš renkuosi pirmąjį kelią. Ir kviečiu Lietuvą bei Vilnių – taip pat.
Tomas Saulėnas yra teisininkas, Lietuvos žaliųjų partijos Valdybos narys
