Pasak Japonijos ministro pirmininko Fumio Kishida, pasaulis šiandien yra istoriniame lūžio taške, kuriame sprendžiama kaip atrodys nauja era, į kurią žengiame. Globalaus bendradarbiavimo ar globalių konfliktų? Demokratijos ir laisvės ar diktatūrų ir dominavimo laikotarpis? Visuomenės transformavimo tvarumo link ar ekologinių katastrofų intensyvinimo era? Visa tai sprendžiasi ne tik pasaulio geopolitinių galių centruose, bet ir mums darant pasirinkimus: balsuojant, dalyvaujant, perkant, ir t.t. Sunku pasakyti, kada tiksliai transformacijos laikotarpis prasidėjo, bet akivaizdu, kad Rusijai pradėjus invaziją į Ukrainą jis tapo aiškus.
Rusijai pradėjus savo grobikišką ir teroristinį karą prieš Ukrainą, ir tuo pačiu prieš Europos Sąjungą kaip idėją, chaoso ir jėgos, o ne teisės dominavimo pasaulyje siekiančios galios pradėjo vienytis. Prie Putino prisijungė Šiaurės Korėja, Iranas, Kinija, „Hamas“, ekstremalios dešniųjų ir ekstremalių kairiųjų jėgos, o nuo praėjusių metų gruodžio dar ir Europos ūkininkai. Nuo jų reiškiamo nepasitenkinimo, deginamų padangų, blokadų, miestų gatvėse pilamo mėšlo ir srutų suliepsnojo ir pasmirdo visa Europos Sąjunga. Nors skirtingose šalyse protestuotojų nusiskundimai yra skirtingi, tačiau veiksmai visoje Europoje buvo skirti tam pačiam – ardyti Europos Sąjungos vienybę ir idėją kaip tokią, kas labai puikiai atitinka autokratinių jėgų sąjungos tikslus.
Ūkininkų protestai
Nors ūkininkų protestai yra tarsi apie vien ūkininkus liečiančius reikalus, tačiau kažkodėl jų rezultatas yra kraštutinių dešiniųjų jėgų stiprėjimas ir didesnės galios įgijimas. Šio „įrankio” veiksmingumą savo pavyzdžiu pademonstravo ūkininkai Nyderlanduose, kurie savo protestus pradėjo dar 2019 m. spalį dėl žemės ūkio nitratų taršos ribojimų. Magistralinių, miesto kelių, geležinkelio blokados traktoriais, valdžios pastatų užėmimas, mėšlo ir srutų pylimas gatvėse ar ant valstybinių pastatų, vizitai naktimis į nepatinkančių politikų namus, verbaliniai ir fiziniai jų įžeidinėjimai, viešųjų erdvių, maisto prekybos centrų, įmonių blokavimas – visa tai buvo labai veiksminga, nes įbauginti politikai ne tik sutiko įgyvendinti ūkininkų reikalavimus, bet po jų sukurta ir populistinė kraštutinės dešinės partija „Ūkininko-piliečio judėjimas” (olandiškai – BoerBurgerBeweging, BBB) triuškinamai laimėjo 2023 m. regioninius rinkimus.
Panašūs ūkininkų protestai praėjusių metų pabaigoje prasidėjo Rumunijoje, Graikijoje, Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Ūkininkų nusiskundimai skirtingi: pigių žemės ūkio prekių importas į ES, dideli veiklos kaštai, mažos pajamos, netinkamos ar per mažos paramos išmokos, ES ribojimai veiklai, kuro transportui apmokestinimas ar nitratų taršos reguliavimas. Tačiau naudojamos priemonės šiuose protestuose buvo tos pačios kaip buvo Nyderlanduose, kurių pasekoje labiausiai suaktyvėjo populistinės kraštutinės dešinės partijos, kurios ant antiglobalizmo, antiimigracijos, antivakcinavimo, antilgbt, antižalumo, antiEuropos ir ūkininkų protestų bangų planuoja užimti Europos Parlamentą artėjančiuose, jau birželį vyksiančiuose, rinkimuose.
Reakcingų jėgų vienijimasis
Tai, kad kraštutinės dešinės jėgos yra vienijamos „anti” platformos nėra sutapimas. Pasaulis yra veikiamas didžiulių ir labai intensyvių pokyčių bei krizių tiek aplinkos, tiek technologijų, tiek socialinėje ar ekonominėje sferose, kurie, suprantama, kelia nerimą daugeliui žmonių.
Nors kraštutinės dešinės politikai neturi pozityvių idėjų šiems pokyčiams priimti, jie gali pasiūlyti „anti” idėjas ir taip,išnaudodami žmonių baimes, įgyti galią. Puikus pavyzdys yra Putinas, kuris neturi pozityvių idėjų, kas yra ar kuo ateityje galėtų būti Rusija, jis savo žmones vienija „Rusijos kaip anti-Ukrainos” idėja, kurią išdėstė savo ilgoje 2021 m. publikuotoje esė „Apie rusų ir ukrainiečių istorinį vieningumą“. Kad ir kaip absurdiškai mums atrodytų tokie rašiniai ir juose išdėstytos mintys, jos pakankamos milijonams eiti į mirtį ir sugriauti visą pasaulį. Lygiai kaip pakankamos buvo ir tos mintys pateiktos Hitlerio „Mano kova” knygoje.
Tačiau jokios „anti” jėgos nesiūlo pozityvių vizijų, kaip gyventi ateityje prisitaikant prie pokyčių ir sukurti kažką geresnio. Jos siūlo tik smurtą, grįžimą į neva „auksinę” praeitį, arba buką problemų neigimą.
Ką siūlo ūkininkų protestai?
Ar jūs girdėjote iš protestavusių ūkininkų, kaip mes turėtume spręsti jau įsibėgėjančios klimato krizės problemą? Ar jūs girdėjote kaip protestavę ūkininkai siūlo išspęsti intensyvejančios vandens taršos problemas? Ar girdėjote kaip jie siūlo spręsti aplinkos taršos pesticidais, dėl kurių intensyviai nyksta bitės, o gruntiniai vandenys pasidaro nebenaudojami, klausimą? Ne, jūs negirdėjote. Kaip negirdėjote, atsakymų, kaip sustabdyti Rusijos karą prieš savo kaimynus ar kaip reformuoti ES, kad ateityje geriau įveiktų naujus iššūkius. Tačiau prie visų šitų problemų ūkininkai aktyviai prisideda jas didindami.
Pavyzdžiui, Lietuvoje žemės ūkio sektorius atsakingas už 21% šiltnamio efektą sukeliančių dujų (sutrump. ŠESD) emisijų. Kartu su transporto sektoriumi tai sektoriai, kuriuose emisijos tik auga. Tas pats su vandens tarša nitratais, kuri vis didėja ir rezultatas yra blogos būklės vandens telkinių gausėjimas. Šiuo metu du iš trijų vandens telkinių neatitinka geros būklės kriterijų ir pagrindinis to kaltininkas – chemizuotas pramoninis žemės ūkis. Rimtesnė naudojamų pesticidų stebėsena Lietuvoje apskritai nevykdoma, nors Europoje ir pasaulyje nerimą keliančių ženklų dėl bičių, paukščių nykimo, gruntinių vandenų užteršimo daugiau nei daug.
Kas liečia Putino ar kitų diktatorių galias, visi supranta, kad jos yra sukuriamos ir išlaikomos mūsų priklausomybės nuo iškasamo kuro, kurio eksportas yra pagrindinis tokių režimų (ir jų keliamų karų) išlaikymo šaltinis. Mes galime nepirkti naftos ar dujų tiesiogiai iš Rusijos, bet kol mes vartojame iškastinį kurą, mes remiame, norinčius mus sunaikinti režimus tiesiogiai arba per vieną perpylimą iš šešėlinės flotilės laivų. Putino ar kitų diktatorių galias taip pat padeda išlaikyti ES institucinis silpnumas. Suprantama, kad visus tokius režimus džiugina veto teisė ES viduje, bloko karinių gebėjimų ar užsienio politikos neturėjimas.
Jeigu stebėjote ūkininkų protesto metu reiškiamus reikalavimus, žinote, kad pasiūlymai yra skirti toliau gilinti visas šias krizes ir džiuginti diktatorius visame pasaulyje. Pvz., vienas iš didžiausių Nyderlandų ūkininkų protesto rėmėjų yra D. Trumpas, o Lenkijoje simpatijos Putinui labiausiai buvo reiškiamos protestuojančių ūkininkų tarpe ir jų protestus aktyviai palaikančių kraštutinių dešiniųjų partijų (pvz., „Konfederacija“) tarpe.
Suprantama, Putino negalėjo nedžiuginti mėnesių mėnesius trunkanti Ukrainos pasienio postų blokada, tranzitinių krovinių stabdymas ir grūdų išpylimai ir kitos ūkininkų “aktyvizmo” išraiškos priemonės.
Protestų rezultatai yra žalingi 99,99%
Keisčiausias dalykas turbūt yra tame, kad ūkininkai ES sudaro apie 1% populiacijos, bet jie savo traktorių protestais bando „antisprendimus” primesti 99% populiacijos, kurie yra akivaizdžiai žalingi 99,99% populiacijos. Ir jiems tai pavyksta.
Pavyzdžiui, pesticidų mažinimas numatytas ES žaliajame kurse, reikalingas stabdyti bioįvairovės nykimą, geriamo vandens ir dirvožemio resursų degradavimą, kenkėjų atsparumo didėjimą, lėtinių ligų plitimą, 2024 m. vasarį buvo išmestas į šiukšlių dėžę. Tas pats nutiko su pievų išsaugojimu, mėsos vartojimo mažinimu. Lietuvoje ES žaliajame kurse numatytų trąšų ar pesticidų naudojimo mažinimo tikslų (t.y. sumažinti sintetinių trąšų naudojimą 20%, o pesticidų – 50%) politikai net nedrįso kelti. Tačiau ūkininkų traktoriams dar nė nepasiekus Gedimino prospekto,Vyriausybė staigiai perrašė savo programą ir priimtus įstatymus, taip išbraukdama net menkiausias pastangas susijusias su žemės ūkio poveikio aplinkai mažinimu.
Ūkininkai protestuose šaukė, kad Briuseliui besilankstantys mūsų biurokratai juos žlugdo. Labai keista tokius pareiškimus girdėti žinant, kad 30% ES biudžeto yra skirta ūkininkams remti, be to dar pridedama krūva nacionalinių subsidijų ir lengvatų, nors iš ūkininkavimo Lietuvoje gyvena mažiau 2% dirbančiųjų.
Tiesiogiai ir netiesiogiai Lietuvoje žemės ūkio sektorius šiuo metu gauna apie 2 mlrd. eurų paramos kasmet. Pinigus, kurių mums, aišku, nereikia nei gynybai, nei švietimui, nei valstybės stiprinimui. Jų labiausiai reikia tam, kad užteršus savo šalies aplinką, būtų galima parduoti grūdus Saudo Arabijai ar Nigerijai pigiau, nes jos yra pagrindinės Lietuvos žemės ūkio produkcijos (t.y. kviečių) importuotojos.
Dar blogiau, kad šie protestai sustabdė iškastinio kuro ir sintetinių trąšų mažinimo pastangas, kas yra puiki naujiena Putinui ir dideliems teršėjams. Jie turės pinigų ne tik tankams, bet ir įrankiams toliau skaldyti, silpninti ES ir demokratiją pasaulyje. Tuo pačiu, silpninti ir žlugdyti tarptautinį bendradarbiavimą, kuris yra būtinas norint bent pabandyti išspręsti susikaupusias globalias krizes (karai, bioįvairovės nykimas, klimato krizė, atominių ginklų platinimas ir pan.).
Ką turime daryti?
Pirmiausia reikia, kad dauguma žmonių suprastų, kas vyksta. Ūkininkų traktoriai blokuojantys mūsų gatves nėra tik apie ūkininkų, bet apie mūsų visų bendrą ateitį. Todėl mums (t.y. bent tiems 98% gyvenantiems ne iš ūkininkavimo) svarbu neaikčioti apžavėtiems didelių ir brangių traktorių, bet būti politiškai aktyviems.
Šiandien sprendžiasi, kaip atrodys nauja era, į kurią žengiame. Be to, šiandien sprendžiasi ir tai, ar mes Lietuvoje išlaikysime savo suverenitetą. Stebint pasaulio įvykius, panašu, kad netolimoje ateityje jis pereis Europai, arba visai dings. Todėl mažiausias veiksmas, kurį galite padaryti, tai dalyvauti ateinančiuose Europos Parlamento rinkimuose ir balsuoti už partijas siekiančias stiprinti ES.
Taip pat svarbu suprasti, kad žalios politinės iniciatyvos nėra apie kažkokių emisijų mažinimą. Jos yra apie visų sektorių transformaciją tam, kad mes kaip žmonija galėtume išlikti ir gyventi šioje planetoje.
Daug globalinių krizių susikaupė pasaulyje dėl mūsų netvarios ekonominės sistemos. Covid-19 pandemija ar Rusijos karas gali būti tik mažytė preliudija į tai, kas laukia ateityje. Ši transformacija yra būtina norint susikaupusias problemas spręsti. Bet nei viena valstybė nėra pajėgi to daryti atskirai. Todėl globalaus institucinio bendradarbiavimo stiprinimas yra svarbus. Bet svarbu suprasti ir tai, kad pokyčių vengimas atima mums labai brangų laiką. Turime remti ūkininkus, prisidedančius prie žemės ūkio sektoriaus transformavimo, tačiau ne tuos, kurie savo veiksmais daro žalą visuomenei. Tai reiškia ir faktą, kaip svarbu remti politines partijas ir prisidėti prie iniciatyvų, užtikrinančių, kad žemės ūkio subsidijos ir lengvatos būtų skiriamos tik ūkininkaujantiems tvariai.
Pabaigai norėčiau pasidalinti vieno iš įtakingiausių XIX a. istoriko ir filosofo Thomas Carlyle žodžiais: „jei ką nors reikia padaryti, vieną dieną tai įvyks savaime, ir įvyks taip, kad niekas neliks patenkintas”. Pasaulis yra lūžio taške ir pokyčiai yra neišvengiami, bet jie nėra ir nebus lengvi. Turime suprasti, kad nieko nedarymas situacijos neišspręs, tik apsukins ją ryt. Tad būkime pasiruošę keistis.
Dr. Svajūnas Plungė yra aplinkos duomenų analitikas, Lietuvos žaliųjų partijos vicepirmininkas
