Svajūnas Plungė. Kaip įvertinti pirmuosius „normalios“ politikos metus?

Naujoji Vyriausybė ir Seimo dauguma, į rinkimus ėjusios su galimybių, jėgos bei laisvės pažadais ir „normalios politikos“ garantija, dirba jau daugiau nei metus. Tiesa, kas tai yra, taip ir nebuvo paaiškinta, bet mums buvo teigiama, kad Lietuvai to reikia. Taigi praėjus daugiau nei metams galime įvertinti, kas buvo toje dėžėje su užrašu „normali politika“.

Kuo pasižymėjo šie metai ir mūsų valdžios politika? Suprantama, be nuolatinių naujienų apie virusą, šis laikotarpis  išsiskyrė  naujomis krizėmis: konfliktas su Baltarusija mums „padovanojo“ pabėgėlių krizę; Seimo pilies vos neužėmė „maršiečių“ sukilimas; diplomatinis karas su Kinija ir potencialus embargas Lietuvos verslui; o metai užbaigti pridedant dar ir infliacijos smagumus. Taigi į 2021 metus mes atvykome su viena krize, o į 2022 metus – jau net su mažiausiai penkiomis. Tikrai neblogas rezultatas.

Suprantama, kad ne visos krizės priklauso nuo mūsų valdžios, daug kam įtaką darė ir išorės veiksniai. Tačiau mūsų valdžios veiksmai buvo svarbūs švelninant tas išorės rizikas.

Naujos krizės

Pradėkime vertinti nuo paskutinės tendencijos, galinčios įgyti rimtos krizės pavidalą – infliacijos. Ji buvo sukelta pandemijos sutrikdymų ir centrinių bankų bei vyriausybių ekonomikos gaivinimo politikos. Lietuvos situacija priklausė nuo pasaulinių tendencijų ir Vyriausybė kažin ar galėjo daryti daug įtakos. Tačiau ar negalėdama paveikti pasaulinių tendencijų Vyriausybė bent jau bandė suvaldyti šių tendencijų neigiamą poveikį Lietuvai?

Tokį klausimą verčia kelti mūsų pirmavimas ES pagal infliacijos rodiklį, kuris yra per plauką nuo dviženklės teritorijos ir prilygsta Baltarusijos, Ukrainos ar Moldovos lygiui. Tačiau skirtingai nei šioms šalims, valiutos nuvertėjimas Lietuvos verslui jokio konkurencinio pranašumo nesukuria.

„Maršiečių“ sukilimas, Stambulo konvencijos baimės, basų mamų, tėčių ir kitokios akcijos šiais metais ypač nustebino Lietuvą. Nors panašios tendencijos yra daugelyje šalių, Lietuvoje šie procesai buvo itin intensyvūs. Tai akivaizdu lyginant su kitomis Baltijos šalimis, kuriose protestų irgi buvo, bet prasidėjo jie vėliau ir tokio masto kaip Lietuvoje nepasiekė.

Kaip šią krizę valandant pasižymėjo šalies valdžia? Pirmiausia, tiesiog ignoravo šias tendencijas ir žmones, kurie joms prijautė. Vėliau, kai dešimt tūkstančių žmonių apsupo Seimą ir sukėlė riaušes, buvo susivokta, kad reikalai rimti. Buvo pajungtos jėgos struktūros sutramdyti aktyviausius „sukilimo“ kurstytojus. Emocijos kiek atšaldytos. Bet ar tai nepakurstė valdžios baimės imtis ryžtingų ir reikalingų sprendimų? Ar ne dėl to buvo įšaldytas Stambulo konvencijos ratifikavimas, partnerystės įteisinimas ir iki šiol vengiama griežtesnių pandemijos ribojimų ar reikalavimų? Taigi grįžome į nulinį tašką.

Žmogaus teisių žaidimai

Baltarusijos mums už sankcijas ir režimui priešišką politiką „padovanota“ pabėgėlių krizė prasidėjo vasaros pirmojoje pusėje, kai į Lietuvą kasdien atvykdavo dešimtys ar šimtai prieglobsčio prašytojų. Iš pradžių sureaguota pasitelkiant karo retoriką, kuri buvo panaudota nužmoginant atvykstančius asmenis ir renkantis politinius taškus, žaidžiant visuomenės baimėmis. Tai darė tiek marginalinių partijų, tiek ir TS-LKD veikėjai.

Nepaisant to, beveik visą mėnesį Lietuva dar sugebėjo bent formaliai laikytis tarptautinių žmogaus teisių įsipareigojimų bei savo pačios įstatymų. Tačiau po mėnesio  buvo nuspręsta, kad jau gana „žaisti žmogaus teisių žaidimus“. Buvo de facto panaikinta prieglobsčio teisė ir suspenduoti tarptautiniai įsipareigojimai bei įstatymų, susijusių su prieglobsčio procesais, galiojimas.

Lietuva pateko į gana keistą teritoriją. Viena vertus, viešai postringaudama apie demokratinių vertybių, žmogaus teisių, teisinės valstybės idealus bei aktyviai kritikuodama autoritarines valstybes už šių dalykų trūkumą, ėmėsi savo rankomis juos demontuoti mūsų pačių valstybėje.

Prieškalėdinis Seimo priimtas užsieniečių teisinės padėties įstatymo pakeitimas ignoruoja teisinės valstybės normas (pakeitimai akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai ir Baudžiamojo kodekso nuostatoms), pamatines žmogaus teises (teisės į prieglobstį užtikrinimas),  tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus (Neįgaliųjų konvencija, Europos žmogaus teisių konvencija, Konvencija prieš kankinimus, Ženevos konvencija, ES Pagrindinių teisių chartija) bei krikščioniškas vertybes (atsižvelgiant į  Vyskupų konferencijos pirmininko laišką Seimo nariams).

Mūsų politikai mums aiškino, jog reikia sukurti kuo blogesnes sąlygas atvykstantiems žmonėms, nes tik taip bus galima sustabdyti jų srautą. Panašu, kad taip ir buvo padaryta uždarant daugiau nei 4000 žmonių (iš kurių daugiau nei 600 vaikų) ne trumpesniam  nei metų laikotarpiui į vietas, kuriose sąlygos prilygsta kalėjimams, nepateikiant jiems jokių kaltinimų.  

Tuo pačiu vasarą nusprendusi panaikinti teisę į prieglobstį valstybė pradėjo „ping-pong“ žaidimą (oficialiai vadinamą apgręžimo politika) su Baltarusija (pasienyje gaudant ir siuntinėjant žmones per sieną). Be maisto, vandens, tinkamų drabužių ar būsto į tokias savaitėmis besitęsiančias situacijas pateko šimtai vaikų, moterų, neįgaliųjų, vyresnio amžiaus žmonių. Situacija kiek mažesnėmis apimtimis tebesitęsia iki šios dienos.

Nors šios politikos kūrėjai, panašu, jau užsikabino medalius, kaip Lietuvos gelbėtojai, akivaizdu, kad žmonių srautas pasienyje priklauso ne nuo kokių nors Lietuvoje sukuriamų blogų sąlygų prieglobsčio prašytojams, o nuo ES ir Baltarusijos bei Rusijos santykių. Tai įrodė situacijos pasienyje nurimimas būtent po Merkel ir Lukašenkos telefoninių pokalbių.

Santykiai su Kinija

Santykių su Kinija krizės „gamyba“ prasidėjo 2021 m. pavasarį. Kai valdančiosios daugumos atstovai pradėjo parodomąsias kiniškų prekių „baudimo” akcijas. Pirmiausia buvo nusitaikyta į oro uostuose esančius kinų kompanijai „Nuctech“ priklausančius rentgeno aparatus. Buvo uždrausta juos naudoti dėl „nacionalinio saugumo interesų“. Tačiau rudenį Muitinės departamentui pasirašius 3,8 mln. eurų vertės sutartį su Kinijos bendrove „Nuctech“, tokie patys rentgeno aparatai jau nebekėlė saugumo klausimų.

Pavasario pabaigoje buvo perjungta aukštesnė pavara, užsienio reikalų ministrui paskelbus Lietuvos pasitraukimą iš 17+1, t.y. Kinijos ir Centrinių, Rytų Europos valstybių bendradarbiavimo formato. Mūsų pusė teigė, kad tai bergždžias pasisėdėjimas, neduodantis Lietuvai jokios naudos. Bei tai, kad Lietuvos pėdomis paseks ir kitos Europos šalys. Tačiau kažin kodėl kol kas tai neįvyko?

Naujausias Lietuvos žingsnis žengtas lapkritį, kai buvo atidaryta Taivaniečių atstovybė Vilniuje, dėl kurios Lietuva buvo įspėta daug kartų. Kodėl į mums siunčiamus įspėjimus neįsiklausėme? Politikai mus ramino, kad Kinija tuoj nurims ir ji rimtesnės įtakos Lietuvai daryti negali, tačiau kol kas matome priešingą tendenciją…

Vietoje nusiraminimo Kinija tyliai suorganizavo kone embargą Lietuvos verslui, kuris labai staigiai ir skaudžiai prabudino tiek verslininkus, tiek ekonomistus. Kol kas visas Kinijos prieš mus nukreiptas arsenalas dar toli gražu nėra aiškus, bet akivaizdu, kad jis sukalibruotas taip, kad per mažai neatrodytų. Šiandien sunku pasakyti, kiek ši diplomatinių santykių krizė kainuos Lietuvai, o gal ir atneš kokios naudos. Bent jau vieną teigiamą dalyką galima numatyti, kuris bus sukurtas. Tai yra tai, kad Lietuva ir jos žmonės bus priversti atsinaujinti savo požiūrį į Kiniją ir jos dabartinę galią.  

Kokios išvados peršasi?

Ką galima konstatuoti apžvelgus šias krizes ir valdžios veiksmus jų akivaizdoje? Kokias išvadas galime daryti apie „normalia“ tituluojamą valdančiųjų politiką?

Pirmiausia, tai panašu, kad vertybinė politika ir aukšti standartai „normalioje“ politikoje yra taikomi tik kitiems, o sau nepatogiose situacijose visada galima rasti silpnesnių, ant kurių galima suversti problemas. Mano galva, tą puikiai parodė tiek trąšų skandalo „sutvarkymas“, tiek prieglobsčio prašytojų krizės „sprendimas“.

Antra, bent jau man panašu, kad „normali“ politika apima krizių bei priešų dauginimą, nes kaip kitaip įvertinti tai, kad prie esamos pandemijos krizės buvo sudarytos sąlygos išdygti ir kitoms?  

Trečia, „normali“ politika, regis, apima tik kalbėjimą apie reformas. Tą galima matyti iš vis dar neįgyvendintos mokesčių politikos peržiūros, tuščių reformų valstybės tarnybos, švietimo ir  kitų sričių atvejais. Net tokie nedideli dalykai, kaip automobilių taršos mokestis ar žemės ūkio žalinimas, išgaravo kaip rūkeliai, kai atėjo laikas priimti sprendimus dėl jų įgyvendinimo.

Apibendrinant, pastarieji metai perša išvadą, kad „normalia“ tituluota valdančiųjų politika veda rizikingu keliu ir klijuoja Lietuvai padidintos politinės rizikos šalies etiketę. Ar leisime tam tęstis ir kitąmet? O gal koncentruokimės į pokyčius, kurių išties reikia Lietuvos žmonėms?

Svajūnas Plungė yra duomenų analitikas, Lietuvos žaliųjų partijos narys (more…)

Comments Off on Svajūnas Plungė. Kaip įvertinti pirmuosius „normalios“ politikos metus?

Helga Marija Kauzonė: Kada Lietuvoje gims inovatorių karta?

Kodėl Belgijoje, Danijoje ar net kaimyninėje Estijoje gimsta daugiau inovacijų nei Lietuvoje, priežasčių galime rasti begalę – pradedant nuo švietimo sistemos ir baigiant finansų trūkumu. Svarbiausias klausimas – kokių sprendimų reikia siekiant paskatinti šalies inovatyvumą ir pažangą? Prieš septynerius metus šiam tikslui buvo pasitelktas mokslo populiarinimo tinklas STEAM.  (more…)

Comments Off on Helga Marija Kauzonė: Kada Lietuvoje gims inovatorių karta?

Anykščių rajone įkurtas Lietuvos žaliųjų partijos skyrius

Šeštadienį Anykščių rajone įvyko steigiamasis Lietuvos žaliųjų partijos skyriaus susirinkimas. Rajone veiklą pradėjusiam skyriui vadovaus anykštietis Ainius Strazdas, jo pavaduotoja išrinkta Deinara Saliamonaitė. Tarp skyriaus veiklos prioritetų aplinkos apsaugos stiprinimas, socialinio teisingumo ir dalyvaujamosios demokratijos skatinimas bei turizmo sektoriaus vystymas. (more…)

Comments Off on Anykščių rajone įkurtas Lietuvos žaliųjų partijos skyrius

Naujųjų metų naktį kviečiame gyventojus ir savivaldybes atsisakyti fejerverkų

Didžiųjų metų švenčių atributu tapę fejerverkai džiugina ne visus. Iki 8 kartų padidėjusi oro tarša, iš namų pabėgę gyvūnai ir ramybės nerandantys miško žvėrys, įsiplieskę gaisrai ir susižaloję gyventojai, visa tai – ne visiems matoma jų kaina. Dėl to Lietuvos žaliųjų partija kreipiasi į gyventojus ir visas Lietuvos savivaldybes, ragindama per šventes, o ypač Naujųjų metų naktį, atsisakyti fejerverkų. (more…)

Comments Off on Naujųjų metų naktį kviečiame gyventojus ir savivaldybes atsisakyti fejerverkų

Dėl pratęsto leidimo laukuose pilti mėšlą gali būti užteršti vandens telkiniai

Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijos neseniai pratęsė leidimą ūkininkams paskleisti dirvoje mėšlą ir srutas. Aplinkosaugos ekspertai tokį sprendimą vertina kritiškai – dėl nepalankių meteorologinių sąlygų laukuose išpiltas mėšlas gali užteršti vandens telkinius ir turėti rimtų ekologinių pasekmių. Lietuvos žaliųjų partija kreipėsi į abi ministerijas ragindama sprendimą atšaukti. (more…)

Comments Off on Dėl pratęsto leidimo laukuose pilti mėšlą gali būti užteršti vandens telkiniai

Remigijus Lapinskas. Kokie pavojai slypi už numatomos Valstybinių miškų urėdijos pertvarkos?

Vyriausybė pritarė dalies valstybės įmonių, tarp kurių ir Valstybinių miškų urėdija, pertvarkymo startui. Nors tokių pokyčių iniciatoriai žada geresnius veiklos rezultatus ir naudą piliečiams, skubotai priimti sprendimai dėl milijardinį valstybės turtą valdančios įmonės gali turėti labai skaudžių pasekmių. Kur slypi pavojai? (more…)

Comments Off on Remigijus Lapinskas. Kokie pavojai slypi už numatomos Valstybinių miškų urėdijos pertvarkos?

Dėl potencialios humanitarinės krizės ragina gyventojus kreiptis į atsakingas ES institucijas

Lietuvos žaliųjų partija dėl situacijos prie sienos su Baltarusija kviečia gyventojus kreiptis į Europos komisarus, atsakingus už teisingumą, vidaus reikalus ir krizių valdymą. Atkreipiamas dėmesys, kad artėjant žiemai Baltarusijos organizuojama…

Comments Off on Dėl potencialios humanitarinės krizės ragina gyventojus kreiptis į atsakingas ES institucijas

Svajūnas Plungė: Paprastas būdas išgelbėti pasaulį, arba kodėl svarbu atsisakyti „teršėjas nemoka“ principo?

Škotijos Glazgo mieste vykstanti klimato konferencija COP26 artėja prie finišo tiesiosios. Nors joje buvo priimti įvairūs pažadai, pavyzdžiui, mažinti miškų nykimą ir metano emisijas bei didinti pagalbą besivystančioms šalims, aplinkosauginių organizacijų ji buvo įvertinta kaip 26 nesėkmė. Nes panašių pažadų buvo ir anksčiau, bet jie nebuvo įgyvendinti. Žiniasklaidoje apie šią konferenciją mirgėjo milijonas žinučių. Išskyrus vieną. O tos vienos žinutės užtektų, kad visos problemos pradėtų spręstis. Nereikėtų nieko gėdyti, reikalauti ar važiuoti į dar 26 nesėkmingas konferencijas.  (more…)

Comments Off on Svajūnas Plungė: Paprastas būdas išgelbėti pasaulį, arba kodėl svarbu atsisakyti „teršėjas nemoka“ principo?

Džiugas Bubliauskas: Kodėl užmerkiame akis prieš mokesčių vengiančius gyvūnų kankintojus?

Nelegalios daugyklos – grėsmė ne tik gyvūnų gerovei, bet ir valstybės ekonomikai. Toks šešėlyje veikiantis verslas galimai kasmet nuslepia šimtus tūkstančių neapmokestintų pajamų, todėl turime daugiau dėmesio skirti ir finansinei tokių nusikaltimų pusei.  Tikėtina, kad griežtesnė atsakomybė leistų atbaidyti gyvūnų daugintojus nuo tokio nelegalaus pasipelnymo ir leistų papildyti valstybės biudžetą. (more…)

Comments Off on Džiugas Bubliauskas: Kodėl užmerkiame akis prieš mokesčių vengiančius gyvūnų kankintojus?