Didžiuojamės, kad Lietuvos žaliųjų partijos kandidatų į Kauno miesto savivaldybės tarybą sąrašo lyderis – Saulius Vytas Pikšrys – pirmųjų Lietuvoje aplinkosauginių, nevyriausybinių organizacijų iniciatorius ir steigėjas, legendinio vieno iš pirmųjų ekologinių judėjimų „Atgaja“ pirmininkas. Kaunas dar prieš Lietuvos Nepriklausomybę tapo tikruoju žaliųjų idėjų lopšiu. Šiandien Kaune atsiranda vis daugiau problemų, kurias reikia spręsti nedelsiant. Štai kodėl Kauno miesto savivaldybės taryboje reikia Lietuvos žaliųjų partijos balso.
Su Lietuvos žaliųjų partijos kandidatų į Kauno miesto savivaldybės tarybą sąrašu bei jų siekiais ir tikslais, kaip Kauną paversti švaresniu, patogesniu ir aktyvesniu miestu, galite susipažinti čia: http://www.lzp.lt/kaunas/.
Taip pat kviečiame paskaityti Sauliaus atsiminimus apie ekologinių iniciatyvų Lietuvoje pradžią ir įkvepiantį „Atgajos“ judėjimą, kuriame jis aktyviai dalyvavo ir kurio idėjų tęsėju išliko iki šių dienų:
„Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje žygeiviškos idėjos, paveiktos politinio „atšilimo“, peraugo į naują kokybę – sąlygojo visuomeninių organizacijų kūrimosi laviną. Taip „Atgajos“ atsiradimą nulėmė du kultūriniai reiškiniai: tautiškumu grįsta žygeiviška dvasia, suformavusi idėjinį pagrindą, ir roko bei džiazo muzikos išugdyta netradicinė saviraiška, sukūrusi labai palankią bendravimo terpę. Trečioji būtina sąlyga, nulėmusi sėkmingą organizacijos startą ir ilgą aukso amžių, buvo asmeninės Sauliaus Griciaus savybės – drąsa, veržlumas, gebėjimas „uždegti“ minią, tobulas idėjų „generavimas“. Beje, pastarosios dėka ir gimė geriausios „Atgajos“ akcijos.
Oficialiai organizacija buvo įteisinta 1987 m. liepos 16 d. kaip Kauno Paminklosaugos klubas. Ir pradžioje buvo žodis, ištartas Sauliaus, susirinkusiems į steigiamąjį klubo susirinkimą, kuris nedelsiant virto darbu – talkomis tvarkant Kauno senamiestį, renginiais, skatinusiais kultūrinį pakilimą, kalendorinėmis šventėmis, gaivinusiomis tautines tradicijas. Tai atgajiečių Pradžios knyga. Tokie renginiai tuomet buvo patrauklūs tiek pagyvenusiems intelektualams, tiek naujosios bangos jaunimui, nes šalia kultūrinio prado derėjo subtili protesto bei saviraiškos forma. Tais laikais Kauno senamiesčio praeivio akį gan dažnai patraukdavo darbiniais rūbais pasidabinusi kompanija su kastuvais ant pečių, traukianti talkinti archeologiniuose kasinėjimuose, ar įžūlūs nesankcionuoti mitingai, skirti kokiai nors draudžiamai datai atminti. Tačiau tai tik preliudija vėlesniems įvykiams.
Pirmasis „Atgajos“ susirinkimas įvyko ant pievos prie Kauno pilies, vėlesni – Architektų namuose, Literatūros muziejaus kiemelyje ar rūsiuose, skverelyje prie Maironio paminklo. Beje, ši vieta tapo tradicine, įgavusia bendrinį įvardijimą „po liepomis“. Turbūt čia ir užgimė jaunimui derančios idėjos tobulinti pasaulį, praskaidrinti sovietmečiu užterštą žmonių sąmonę, valyti aplinką nuo šiukšlių. Šių idėjų pirmieji realizacijos žingsniai atgajiečiams buvo visiškai aiškūs (viešas informacijos skelbimas, visuomenės dėmesio patraukimas) ir turėjo bene didžiausią įtaką tuometinei politikai – tik tam reikėjo drąsos. Saulius, supratęs, kokią reikšmę tuometinei valdžiai galėjo padaryti masinė protesto forma, uždegė savo draugus istoriniam įvykiui – Ekologiniam Protesto žygiui. 1988-jų metų vasarą „Atgajos“ protesto balsą išgirdo net toliausiuose Lietuvos užkampiuose. Jis skelbė – sovietinė administracija vykdo ekologinį genocidą, pramonė ir žemės ūkis daro nepataisomą žalą aplinkai, sovietinės karinės bazės vykdo neleistinus nusikaltimus gamtai. Šalia aplinkosauginių idėjų Žygis turėjo aiškią politinę kryptį – tarytum Sąjūdžio avangardas, lietuvišką trispalvę pernešęs per visą respubliką.
1989-jų vasarą Saulius Gricius, talkinamas atgajiečių, surengia kitą istorinę akciją – Taikos Žygį. Už pasiūlymą sovietinei armijai apleisti Lietuvą tuometinė valdžia ir net Sąjūdžio vadovybė Taikos Žygį pavadino provokacija. Tačiau ne politinis Žygio aspektas buvo „Atgajos“ taikiniu – daug svarbiau buvo propaguoti antikarines idėjas, pademonstruoti, kad veiksmingiausia priemonė prieš prievartą yra neprievartinis pasipriešinimas, kad militarizmas tik tariamai stiprus.
Jau savo gyvavimo pradžioje „Atgaja“, vedina racionalizmo ir netradicinio mąstymo idėjų, tapo Lietuvos ekologinio judėjimo lyderiu, o vėliau ir vienu iš Lietuvos Žaliųjų Judėjimo iniciatorių. Tuomet „Atgajos“ veikla neapsiribojo vien tik Žygiais. Kaupiantis žinioms ir patirčiai, atgajiečiai ėmėsi konkrečių aplinkos ar kultūros paveldo problemų bei daugelį jų realizavo. Konceptualiame lygmenyje, balansuojant tarp intelektualiojo ir pankiškojo pradų, atgajiečiai veikė, „spausdami“ valstybines institucijas ir radikaliais protestais, ir diplomatinėmis derybomis. Beje, tokiais metodais ir buvo pasiekti didžiausi „Atgajos“ laimėjimai. Bado streiku ir paralelinėmis derybomis buvo nutraukti politiniai ginčai dėl Kauno vandenvalos įmonės vietos parinkimo bei pradėta „amžiaus“ statyba. Aktyviu spaudimu, blokuojant turbinų transportavimą ir vykdant derybas aukščiausiame lygyje, pasiektas palankus sprendimas dėl Kaišiadorių hidroakumuliacinės elektrinės tolesnio likimo. „Nerimo dūžių“ akcijomis prie įmonių-teršėjų ir dialogu su administracija apribota teršalų emisija ir pagerintas valymo įrenginių funkcionavimas. Pieno produktų boikotu ir „Nitratų“ akcijomis pasiektas bent laikinas žemės ūkio produkcijos kokybės pagerėjimas.
Nors nuo 1988-tųjų metų pagrindine „Atgajos“ veiklos sritim tapo aplinkos apsauga, atgajiečiai nuolat „globojo“ keletą piliakalnių Kauno regione ir toliau sėkmingai propagavo antikarines, neprievartinio pasipriešinimo ir jaunimo laisvės idėjas. Taip kraujo ištroškę Lietuvos medžiotojai išgirdo atgajiečių pasiūlymą žudymo instinktą malšinti ne medžiojant nekaltus gyvūnus, o mėsos apdirbimo kombinatuose. Tomis pat mintimis vedini atgajiečiai užblokavo slapto karinio objekto statybą, ir ši sovietinė invazija Kauno marių apylinkėse buvo nutraukta visiems laikams.
Nors po Sauliaus Griciaus mirties gyvenimas net daugelį pačių aktyviausių atgajiečių nubloškė į verslą, politiką ar mokslą, išliko atsispyrusių negandoms, kurie vis dar nori keisti pasaulį. Tačiau per pastaruosius penketą metų „Atgajos“ veikla smarkiai pasikeitė. Lyderiai, jau anais laikais tapę profesionaliais aplinkosaugininkais, įniko į ekologinių, energetinių ar kitokių problemų nagrinėjimą tiek Lietuvos, tiek ir tarptautiniame lygmenyje. Kiti vis dar organizuoja talkas, Žemės Dienos šventes, seminarus ar konkrečias akcijas.
Taip nuo 1994-jųjų buvo surengti bent trys aplinkosauginiai dviračių žygiai, lyg ir formuojantys alternatyvią keliavimo tradiciją. Šiuo metu „Atgajoje“ yra apie 30 daugiau ar amžiau aktyvesnių žmonių, užsiimančių energetika ir aplinkosauga, antibranduoline kampanija, populiarinančių dviračių transportą, skleidžiančių ekologinio švietimo idėjas.
1991-jieji politinių bei ekonominių permainų metai daugelį atgajiečių išblaškė po gyvenimą. Tačiau „Atgajos“ „aukso amžiaus“ pasekmės kiek kitokia forma raiškios ir šiandien. „Atgajos“ sėkmė slypėjo harmonijoje tarp veiklos ir bendravimo, buvimo kartu tiek akcijose, tiek gyvenime ir asmenybių dvasios stiprybėje. Dabar daugelis skeptikų mano, jog Griciaus laikų kampanijos, drebinusios Lietuvą ryžtu ir drąsa, išsisėmė. Tačiau kiekvienam visuomeniniam reiškiniui (kaip, beje, ir žmogui) yra laikas gyventi ir laikas mirti. Nedrįsčiau teigti, kad „Atgaja“ mirė, nors jau ne vienas atgajietis yra išėjęs Anapilin. Taip pat nesiimčiau suskaičiuoti žmonių, susitikusių ir sukūrusių šeimas „Atgajos“ dėka. Šiandien, susitikus seniems atgajiečiams banalia proga, ateinanti karta dažnai skaitlingumu viršija prarastąją…“
