Liepos 3-ioji, Tarptautinė diena be plastikinio maišelio, kasmet tampa proga viešųjų ryšių pratyboms. Prekybos tinklai afišuoja naujas neva „bioskaidžių“ maišelių versijas, institucijos pamokslauja apie „atsakingą vartojimą“ ir pasididžiuodamos primena apie 1 ct mokestį skaidriems maišeliams – tarsi tai būtų didvyriškiausias žingsnis. Tuo metu socialiniai tinklai prisipildo nuotraukų su drobiniais krepšiais ir žaliais šūkiais.
Visa tai – žalingas dėmesio nukreipimas. Kol „švenčiame“ maišelio atsisakymą, pasaulis grimzta į plastiko krizę, kurios mastas seniai peržengė ekologines, sveikatos ir klimato saugumo ribas. Ir, kas pavojingiausia – šią krizę vis dar bandoma suvaldyti kampanijomis, o ne politika.
Maišeliai – ne priežastis, o simptomas gilios, sisteminės krizės, kurios šaknys slypi ne individualiuose pasirinkimuose, o globaliose gamybos grandinėse, iškastinio kuro pramonėje ir valios stokojančioje aplinkosaugoje. Gesiname gaisrą laistytuvu, kai iš tikrųjų turėtume pažaboti ugnies šaltinį.
Plastikas – pigus, patogus ir mirtinas
Vien pernai pasaulyje pagaminta 225 milijonų tonų plastiko. Tai daugiau nei visų pasaulio žmonių svoris kartu sudėjus. Maždaug pusė šio kiekio – vienkartinio naudojimo. Dar blogiau: vos apie 9–10 % viso plastiko iš tiesų perdirbama. Likusi dalis sudeginama, užkasama sąvartynuose arba, blogiausia, atsiduria gamtoje – upėse, vandenynuose, dirvožemyje.
Iki 2040 m. be sisteminių pokyčių plastiko tarša padvigubės. O „Breaking the Plastic Wave“ ataskaita rodo: jei nieko nedarysime, plastiko nuotėkis į vandenynus per artimiausius 15 metų gali išaugti trigubai.
2025 m. rugsėjo 5-ąją bus pasiekta Plastic Overshoot Day – data, kai pasaulis pagamins daugiau plastiko, nei pajėgia sutvarkyti. Nuo tos dienos viskas, kas papildomai sukuriama, išteka į gamtą ir… žmogaus kūną. Mikroplastiko dalelės jau randamos mūsų kraujyje, placentoje, plaučiuose, net smegenyse.
Ir tai ne vien ekologinė grėsmė. Plastikas yra iškastinio kuro produktas. Daugiau nei 98 % viso plastiko pagaminama iš naftos, dujų ar anglies. Tai reiškia, kad kiekviena plastikinė pakuotė prisideda ne tik prie atliekų, bet ir prie klimato kaitos. Plastiko gamyba ir deginimas per metus išmeta daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų nei visas aviacijos sektorius. Plastiko krizė – tai ir klimato krizė.
Vartotojas – patogiausias atpirkimo ožys
Lietuvoje, kaip ir kitur, plastiko krizė dažnai bandoma įrėminti kaip moralinis pasirinkimas: „rinkis tvariai“, „nesinaudok maišeliu“, „būk sąmoningas“. Bet kai visa atsakomybė perkeliama ant vartotojo, gamintojai patogiai nusimeta ją nuo savo pečių.
Tai tarsi leisti skalbimo miltelių gamintojui sakyti: „jei vaikas apsinuodijo – kodėl neperskaitėte etiketės?“. Tokia logika – amorali. Ir sisteminėje krizėje – pavojinga.
Vartotojas nekuria plastiko grandinės – ją kuria gamintojai, korporacijos, ir perdirbimą imituojantys sandoriai, kai perdirbimui skirtos atliekos iškeliauja į Afrikos ar Azijos šalis ir tampa tenykščių sąvartynų pamatais. Tai – globali taršos kolonializmo forma. Ji palieka ekologines ir socialines žaizdas, kurių nemato jokios „žalios“ kampanijos.
Įsivaizduokime, kad plastiko krizė – tai perpildyta vonia. Maišelio atsisakymas – tai bandymas ją išsemti šaukštu. Bet problema ne šaukštas – problema, kad čiaupas vis dar atsuktas. Ir jis atsuktas globalių gamybos grandinių, kurios ir toliau stumia į rinką vis daugiau pirminių plastiko polimerų.
Globali plastiko sutartis – istorinė galimybė, kurią ignoruojame
Nuo 2022 m. vyksta derybos dėl Global Plastics Treaty – tai būtų pirmoji pasaulinė teisiškai įpareigojanti sutartis, kuri siektų kontroliuoti plastiko taršą per visą jo gyvavimo ciklą: nuo gamybos, dizaino, cheminių medžiagų naudojimo iki atliekų valdymo ir finansavimo mechanizmų.
Iki šiol įvyko penkios derybų sesijos. 2024 m. lapkritį, INC-5 sesijoje Busane, procesas turėjo pasiekti finišą. Tačiau žlugo.
Koalicija iš daugiau nei 100 valstybių reikalavo įtraukti plastikų gamybos ribojimus, privalomą gamintojų atsakomybę ir pavojingų cheminių medžiagų draudimus. Priešinosi iškastinio kuro interesus ginančios valstybės – Saudo Arabija, Rusija, Iranas, net JAV. Konsensuso nepasiekta net dėl to, kaip turėtų būti priimami sprendimai: ar balsavimu, ar vienbalsiai.
Todėl šių metų rugpjūtį Ženevoje vyks papildoma derybų sesija – INC-5.2. Tai paskutinė galimybė susitarti. Joje turi būti galutinai suderintas privalomasis sutarties tekstas. Jei ir ši sesija žlugs, procesas bus atidėtas neribotam laikui.
Tiesa, šį birželį Nicoje, konferencijoje apie vandenynų būklę, Prancūzija inicijavo deklaraciją The Nice Wake Up Call for an Ambitious Plastics Treaty. Ja raginama siekti ambicingų įsipareigojimų: riboti pirminių plastiko polimerų gamybą, uždrausti kenksmingus priedus, įteisinti gamintojų atsakomybę. Deklaraciją kartu su dar 94 šalimis pasirašė ir Lietuva.
Lietuva: balsas, kuris netyla ar tik tyliai pasirašo?
Deja, Lietuvoje apie šias derybas – tyla. Nei žiniasklaida, nei Aplinkos ministerija neviešina pozicijos, neinicijuojamos viešos diskusijos, nematome nė vieno parlamentinio klausimo. Ar valstybė, pasirašiusi raginimą siekti ambicingos sutarties, tikrai neturi ką pasakyti savo visuomenei?
Turime nedelsdami kelti klausimą Vyriausybei: ką Lietuva siūlys ir palaikys rugpjūčio derybose Ženevoje? Ar laikysimės ambicingos pozicijos? Ar išvis turime ją? Tylėjimas, deja, irgi yra politinė laikysena.
Europos Sąjunga jau kuria pagrindą realiems pokyčiams: stiprinama išplėstinė gamintojų atsakomybė, siekiama nustatyti plastiko gamybos kvotas, privalomo perdirbto plastiko naujuose gaminiuose reikalavimus, pavojingų cheminių medžiagų draudimus. Tai – ir Lietuvos sprendimai. Mes esame ES teisėkūros dalis.
Tačiau kyla klausimas: ar Lietuva aktyviai formuoja šias pozicijas? Ar ji siekia ambicingesnių ribojimų, ar tik palaiko kompromisines formuluotes? Ar nacionaliniu lygmeniu imamės lyderystės, ar tik formalios atitikties?
ES nėra tik Briuselis. Šiame sprendimų priėmimo formate laimi ne tik dauguma – laimi tie, kurie geba kryptingai formuluoti darbotvarkę. Šiandien Lietuva – pasirašanti. Bet ar būsime ir formuojantys?
Taip, plastikinio maišelio reikia atsisakyti. Bet svarbiau – atsisakyti tylos
Tyrimai rodo, kad jau egzistuojančiomis technologijomis galima sumažinti plastiko taršą iki 80 %. EBPO skaičiavimai aiškūs: veikti dabar – pigiau, nei mokėti už pasekmes vėliau.
Politika, kuri orientuojasi į gamybos kontrolę, medžiagų saugą, dizaino reguliavimą ir gamintojų atsakomybę – tai ne grėsmė ekonomikai. Tai – sąlyga jos tvarumui.
Jeigu Tarptautinė diena be plastikinio maišelio tampa pretekstu kalbėti apie giluminę plastiko krizę – ji verta dėmesio. Bet jei kalbame tik apie maišelius – tai tuščias triukšmas. Dar viena komunikacinė dūmų uždanga.
Kol kas atrodo, kad plastiko problema Lietuvoje sprendžiama taip, kaip mėgstame tvarkytis su nepatogiais klausimais – patylėti, palūkėti, pažiūrėti, ką darys kiti.
Bet plastikas nelaukia. Jis kaupiasi. Jis žaloja. Ir jei nepradėsime veikti dabar – dar po kelių metų maišelio diena taps sarkazmu, o ne priminimu apie atsakomybę.
Turime šansą būti balsas, kuris nebijo pasakyti, kad problema – ne žmogaus pasirinkimai, o netvarkingi žaidimo taisyklių rėmai. Jei norime sisteminių pokyčių – turime juos inicijuoti. Dabar.
Ieva Budraitė yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė, klimato sprendimų advokatorė
