Galbūt keliaudami po Lietuvą pastebėjote, kad vieni dažniausiai pasitaikančių lankytinų vietų ženklų žymi Holokausto vietas. Jų Lietuvoje – daugiau nei 200. Tai – liūdniausios ir žiauriausios žudynės mūsų žemėje, kurių jauniausi liudininkai dar tebėra gyvi tarp mūsų. 1941 m. vasarą, per pirmuosius kelis mėnesius po nacių invazijos, buvo sunaikinta didžioji dalis Lietuvos žydų bendruomenės – daugiau nei 210 tūkstančių vaikų, moterų ir vyrų. Jie sudarė kiek mažiau nei 10% visų tuometinių šalies gyventojų. Mūsų kaimynų, draugų, bendradarbių, bendraklasių – neliko. Jie dingo ne tik iš realybės, bet ir, deja, iš daugelio mūsų atminties.
Nors visada mėgau istoriją, mokykloje apie šiuos įvykius sužinojau tik kaip apie padrikus, tarpusavyje mažai susietus fragmentus. Ir tai – nepaisant to, kad Holokaustas yra vienas reikšmingiausių įvykių mūsų šalies istorijoje, iš esmės pakeitęs valstybės etninę ir kultūrinę sudėtį, tuo pačiu užtraukęs mūsų moderniai jaunai valstybei vieną juodžiausių dėmių – tačiau jos mūsų kolektyvinėje atmintyje beveik nėra.
Keista, bet toks yra faktas: apie Holokaustą Lietuvoje daugiausia sužinojau ne iš mokyklos ar vietinių šaltinių, o iš užsienio istorikų leidinių. Vienas žymiausių šios srities specialistų – amerikiečių istorikas Timothy Snyderis, tyrinėjantis Vidurio ir Rytų Europos, Sovietų Sąjungos bei Holokausto istoriją. Jo į lietuvių kalbą išverstos puikio knygos – „Juodžemis. Holokaustas kaip istorija ir perspėjimas“ bei „Kruvinos žemės. Europa tarp Hitlerio ir Stalino“ – padeda geriau suprasti mūsų regiono XX a. istorijos tamsiausius puslapius, nei Lietuvoje rašyti istorijos vadovėliai.
Tik iš užsieniečių rašytų knygų ir muziejų užsienyje sužinojau, kad Panerių miškas yra ne tik didžiausia masinių žudynių vieta Lietuvoje, bet ir viena žiauriausių Holokausto vietų visame pasaulyje, kur aukos buvo žudomos sušaudant. Manoma, kad per trumpą laiką ten buvo nužudyta apie 70 000 žmonių, daugiausia – Vilniaus žydų, ir daugeliu atvejų – lietuvių „ypatingojo būrio“ (vokiečių vadinta Sonderkommando Wilna) rankomis. Pagal savo mastą ir simbolinę reikšmę ši vieta nusileidžia nebent Babij Jaro grioviui Kijeve, kur per Holokaustą buvo nužudyta daugiau nei 100 000 žmonių.
Tačiau apie tai, kas vyko Paneriuose, ir apie šios vietos reikšmę aš nežinojau beveik nieko, kol nepradėjau skaityti užsienio istorikų. Mane pribloškė, kad tokia svarbi, pasaulyje žinoma ir su baisiausiais žmonijos istorijos įvykiais susijusi vieta, esanti vos už 10 kilometrų nuo Gedimino pilies pietvakarių kryptimi, Lietuvoje tebėra beveik nežinoma.
Nematomi genocidai pasaulyje
Todėl vargu ar verta stebėtis, kad daugelio didžiausių pasaulyje vykusių ar tebevykstančių genocidų mūsų kolektyvinė pasąmonė visiškai neužfiksavo. Pavyzdžiui, apie 1994 m. genocidą Ruandoje, kuris buvo neoficialiai remiamas Prancūzijos ir kurio metu mačetėmis bei kitais rankiniais ginklais buvo užkapoti apie milijonas nekaltų žmonių, sužinojau tik pamatęs plačiai pripažintą ir daugybę nominacijų pelniusį Terry George 2004 m. filmą „Hotel Rwanda“.
Apie 1915–1916 m. vykdytą armėnų genocidą, kurio metu buvo išžudyta apie 1,2–1,5 mln. žmonių, sužinojau tik bendraudamas su turkais. Apie didžiausią XXI a. genocidą iki 2022 m. – Rohindžų genocidą, pirmą žmonijos istorijoje, kurį paskatino socialinių tinklų platinamos melagienos, per kurį buvo nužudyti dešimtys tūkstančių ir šimtai tūkstančių tapo pabėgėliais – Lietuvos žiniasklaidoje apskritai nemačiau beveik nieko.
Turime ne tik įgimtą gebėjimą pamiršti, bet ir dar stipresnį – nematyti net žiauriausių įvykių, vykstančių aplink mus. Atrodo, yra tik viena išimtis – vienas genocidas, kuris visgi užfiksuotas mūsų kolektyvinėje pasąmonėje, ir kuris mums iš tiesų rūpi. Tikriausiai jau supratote – tai Ukraina.
Galbūt todėl, kad labai nesunkiai galime įsivaizduoti save jų vietoje. Bet svarbu ir tai, kad šios šalies žmonės priešinasi genocidui, ir taip neleidžia mums užsiimti užmiršimu. O dar svarbiau – mums patiems toks likimas tiesiogiai gresia, todėl negalime apsimesti neregiais, kai mūsų išlikimas tiesiogiai priklauso nuo jų kovos. Žinoma, Lietuvoje yra dalis visuomenės, kuri norėtų to nematymo ir užmiršimo. Tačiau kol kas ši dalis nėra dominuojanti.
Genocidas Gazoje
Tačiau atrodo, jog tai – tik viena išimtis. Kai leidome sau empatiją, negalėjome užmiršti ir nematyti. Gaila, kad tai buvo tarsi trumpas akimirksnis, kai parodėme savo gerąją pusę – kad galime vadovautis žmogiškumo idealais, apie kuriuos tiek metų kalbėjome ir kurie įtvirtinti Ženevos konvencijose, Romos statute, Genocido konvencijoje ir kituose žmogaus teisių apsaugos dokumentuose.
Tačiau pastarasis Gazoje vykstantis genocidas vėl primena, kokie talentingi esame užmiršti ir nematyti. Tai, kad atsisakome matyti, nėra informacijos stygiaus pasekmė. Jungtinių Tautų specialusis komitetas teigia, kad Izraelio karas Gazos Ruože atitinka genocido požymius. Genocidą pripažino „Amnesty International“, „Gydytojai be sienų“, dvi žymiausios Izraelio žmogaus teisių organizacijos – „B’Tselem“ ir „Gydytojai už žmogaus teises – Izraelis“, taip pat pagrindiniai genocido studijų bei tarptautinės teisės ekspertai ir kiti specialistai. Jie tvirtina, kad Izraelis vykdo genocidą Gazoje prieš palestiniečius, tęsiant blokadą, invaziją ir bombardavimus Gazos Ruože.
Ekspertų ir žmogaus teisių organizacijų aprašyti genocido veiksmai apima plataus masto žudymus ir bado naudojimą kaip karo ginklą. Kiti genocidiniai veiksmai – civilinės infrastruktūros naikinimas, sveikatos priežiūros darbuotojų ir pagalbos ieškančių žmonių žudymas, masinis priverstinis gyventojų perkėlimas, seksualinis smurtas, gimimų prevencija sugriaunant reikalingas sveikatos priežiūros sistemas ir užtikrinant bado sąlygas.
Tai, kad vyksta genocidas, yra faktas. Nesvarbu, kas pirmas pradėjo, kas ką labiau nuskriaudė ar kuriame tūkstantmetyje kieno dievas ką kam pažadėjo. Istorinių nuoskaudų giluma negali būti pasiteisinimas veiksmams, prieštaraujantiems tarptautinei teisei ir žmogiškumui. Tai – dabarties faktas, į kurį privalome reaguoti pagal savo įsipareigojimus. Mūsų pareiga – tai stabdyti. Tarptautiniai susitarimai buvo sukurti tam, kad daugiau niekada nepasikartotų Holokausto siaubas. Būtent tai, kas vyko mūsų teritorijoje, mūsų rankomis ir ką taip lengvai užmiršome.
Mūsų pamokos
Jei iš tiesų norime parodyti, kad pasikeitėme nuo tų laikų, kai per Antrąjį pasaulinį karą buvo vykdomi žiaurumai, tai galime įrodyti tik vienu būdu – reaguodami ir veikdami šiandien vykstančių genocidų akivaizdoje.
Kokie turėtų būti tie veiksmai – tai bendro sutarimo klausimas: ar tai būtų Palestinos pripažinimas, sankcijos, diplomatiniai protestai ar kitos priemonės. Tačiau šiuo metu, kai aukščiausi mūsų valstybės pareigūnai kviečiasi Izraelio lyderius arba patys vyksta į susitikimus su jais, plačiomis šypsenomis kalba apie plėtojamą bendradarbiavimą ir „bendrą karinę dvasią“, tai tėra dar vienas ženklas, rodantis mūsų nesugebėjimą įjungti empatijos ir žmogiškumo.
Taip tęsiamos nematymo ir užmaršties tradicijos, kurios reiškia viena – mes vėl tampame bendrininkais remdami naują genocidą. Taip, jis vykdomas kitų rankomis, kažkur toli, prieš žmones, kurie galbūt nepanašūs į mus. Bet faktas išlieka tas pats.
Suprantama, mes turime daugybę racionalių pasiteisinimų. Pavyzdžiui: norime sustabdyti karą, padėti žmonėms, bet juk – Hamas… Kad čia gal tik genocidiniai veiksmai, o ne pats genocidas. Kad Izraelis negali vykdyti genocido, nes pats buvo sukurtas kaip atsakas į Holokaustą.
Tokie argumentai primena mūsų kaimynų logiką: esą rusai negali būti fašistai, nes jie kovojo prieš fašizmą ir laimėjo Antrajame pasauliniame kare. Visi šie „racionalūs“ argumentai iš esmės skirti ne kitiems, o mums patiems – kad turėtume pasiteisinimą, kodėl nematome ir kodėl pamirštame. Kodėl pamirštame būti žmonėmis, gebančiais kituose matyti tokius pačius žmones kaip ir mes.
Nužmoginimas – tai pirmas žingsnis link genocido. O empatija – geriausia vakcina prieš jį. Šią vakciną turime diegti mokykloje. Turime ne tik neužmiršti, bet ir giliai suprasti savo pačių istorijos tamsiausius tarpsnius. Suprasti, kodėl jie įvyko, kaip juos atpažinti ir kaip jiems užkirsti kelią. Galbūt tik taip sugebėsime išvengti to, į ką i mus šiandien vėl tempia mūsų svarbiausi valstybės pareigūnai.
Dr. Svajūnas Plungė yra duomenų analitikas, Varšuvos gyvybės mokslų universiteto docentas ir Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos pirmininkas
