Visi Europoje mato, kad karalius nuogas – tačiau kol kas niekas nedrįsta to pasakyti garsiai, ypač Lietuvoje. Mūsų saugumo strategija nuo D. Trumpo išrinkimo remiasi vien tikėjimu: esą pakaks pigių pataikavimų ir tuščių pagyrų, kad pavyktų pagerinti šio veikėjo nuotaiką – galbūt tada jis panorės ginti Lietuvą, jei ištiks krizė. Taip, tai visa mūsų „strategija“. Oro gynybos – nėra. Slėptuvių – nėra. Gynybos biudžeto augimo – irgi nebuvo. Tuo metu Ukrainos miestuose ir virš jų kasdien sprogsta jau beveik tūkstantis Rusijos raketų ir dronų, o mūsų ateitis priklauso nuo vieno apgaviko ir teisto nusikaltėlio nuotaikos Floridoje. Karalius – nuogas, Lietuva – taip pat, bet su tvarkingai suderintais NATO protokolais.
Nors krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė ne kartą pareiškė, kad Lietuva esą ruošiasi kovoti priešo teritorijoje, realybė atrodo gerokai niūresnė: kariniai dronai iš Baltarusijos be kliūčių krenta mūsų pačių žemėje. Tuo pat metu ryškėja ir kita skaudi tiesa – Lietuva yra tokia maža, kad Rusijai greičiausiai net nereikėtų peržengti mūsų sienos, jog karas būtų laimėtas vien iš oro.
Be efektyvios oro gynybos – tiek prieš pigius dronus, tiek prieš raketas – karas tarp Lietuvos ir Rusijos nebūtų joks karas. Tai būtų vienašalis bombardavimas. Ypač matant, kokie yra Rusijos gamybiniai pajėgumai ir suprantant, kaip greitai ji gali sukaupti dešimtis ar net šimtus tūkstančių bombardavimo iš oro priemonių, ypač jei karas su Ukraina būtų sustabdytas. Tai, ką patirtume, turbūt būtų labai panašu į tai, ką šiandien matome Gazoje. Tik skirtumas tas, kad ten bent jau „Hamas“ turi tunelius.
Visos viltys – į Trumpo nuotaiką
Aišku, yra NATO su JAV „lyderyste“. Tačiau ką iš tiesų darytų Trumpas, jei Rusija užpultų Lietuvą? Turbūt jis pats nežino. Ramina tik viena: viskas gal priklauso nuo jo nuotaikos.
Geriausias būdas spėti – žiūrėti, ką jis jau darė. Būdamas dar tik kandidatu į prezidentus 2023–2024 m., pusmečiui sustabdė JAV paramą Ukrainai. Šių metų kovo 3 d., vos susitikęs su Zelenskiu, nutraukė J. Bideno paskirtą pagalbą ir žvalgybos bendradarbiavimą. Liepos 1 d. sustabdė net jau pakeliui buvusią oro gynybos siuntą – savaitei, kol nuomonė vėl pasikeitė ir kažkiek atnaujino tiekimą. Bent jau žadėjo skirti trečdalį „Patriot“ raketų iš to, kas jau buvo pakeliui. Tuo pat metu išardė institucijas, saugojusias nuo rusiškų kibernetinių atakų, sustabdė sankcijų vykdymą, kai kurias net atšaukė. Maskvai nemalonių sprendimų – nulis. Na, išskyrus gal porą „griežtų“ įrašų „Truth Social“.
Tai – tik maža viso vaizdo dalis. Ir net nesigilinant į tai, kaip kasdien iš vidaus griaunamos JAV institucijos. Kaip vienas iš pastarųjų pavyzdžių – daugiau nei 1 300 specialistų atleidimas iš JAV Valstybės departamento bei buvusių saugumo tarnybų vadovų, neįtikusių D. Trumpui, persekiojimas. Tuo pačiu praėjusią savaitę paaiškėjo, kad vienas svarbiausių D. Trumpo patarėjų yra Sovietų Sąjungoje gimęs ir neretai neaiškiais tikslais Rusijoje besilankantis Sergėjus Gorochovskis, pasikeitęs savo vardą į Sergio Gor. Jis atsakingas už tūkstančius prezidento administracijos paskyrimų, įskaitant daugiau nei 1 000 pareigų, kurioms reikalingas Senato patvirtinimas, ir laikomas vienu artimiausių prezidento žmonių – neretai vadinamas net „Mar-a-Lago meru“. Čia tik keletas pavyzdžių vien iš prėjusios savaitės.
O dar daugiau gerų žinių Putinui gali pasirodyti vasaros pabaigoje arba rudens pradžioje, kai Pentagono vadovas Pete’as Hegsethas turėtų pristatyti JAV „Globalios karinių pajėgų dislokavimo peržiūros“ (angl. Global Force Posture Review) rezultatus. Nors Europos diplomatai kol kas laikomi visiškoje nežinioje, manoma, kad dokumente gali būti numatytas dešimčių tūkstančių JAV karių ir ginkluotės spartus išvedimas iš Europos, įskaitant ir Rytų Europos valstybes. Tai reikštų, kad Europa netektų JAV apsaugos būtent kritiniu momentu, kai pati dar neturi kuo apsiginti – nors reikiamiems pajėgumams sukurti tereikia keleto metų.
Tad sunku įsivaizduoti, ką dar Trumpas galėtų padaryti „geriau“, jei jo tikslas būtų ne tik sugriauti JAV tarptautinę galią ir tuo pačiu Europos saugumo architektūrą, bet ir faktiškai pakviesti Putiną kuo greičiau plėsti savo karą. Matant šiuos procesus, vargu, ar verta puoselėti daug vilčių, kad jo nuotaikos kritiniu momentu mums padės apsisaugoti nuo Rusijos agresijos. Tai – iliuzija, leidžianti šiandien gyventi ramiau, bet tikrai ne saugiau. O ko iš tiesų reikia, kad būtume saugesni?
Geros naujienos
Šiandien svarbiausias Lietuvos ir Europos saugumo klausimas sprendžiasi Ukrainoje, o pagrindiniu sprendimų priėmėju tampa Europos Sąjunga. Jeigu Ukraina pralaimėtų, tai būtų tik labai trumpo laiko klausimas, kada tūkstančiai dronų ir raketų pradėtų bombarduoti mūsų miestus ir pramonės objektus. Ukraina laikosi jau daugiau kaip trejus su puse metų (iš tikrųjų – jau daugiau nei dešimtmetį), ir mums šiuo metu užtenka tik padėti finansinėmis ir gynybos priemonėmis. Akivaizdu, kad Europa turi pakankamai išteklių ir technologinių gebėjimų išspręsti savo saugumo iššūkius Ukrainoje. Tam tereikia didesnio politinio ryžto nei iki šiol – ir veikti nedelsiant.
Gera žinia ta, kad sugrįžus Donaldui Trumpui ir šiemet nutraukus naujos JAV finansinės bei karinės pagalbos teikimą, tyliai atsivėrusi spraga buvo užpildyta. Iš tiesų, bendra parama net nežymiai padidėjo, daugiausia – dėl išaugusių Šiaurės šalių ir Didžiosios Britanijos indėlių.
Dar viena pozityvi permaina – naujoji Vokietijos vyriausybė, vadovaujama kanclerio Frederiko Merso, kuri iškėlė gynybos stiprinimą kaip pagrindinį valstybės prioritetą. Tam artimiausią dešimtmetį planuojama skirti net vieną trilijoną eurų. Galiausiai, paskutiniame NATO viršūnių susitikime Hagoje (š.m. birželio 24–25 d.), aljanso valstybės narės vieningai sutarė iki 2035 metų padidinti bendras gynybos ir su ja susijusias išlaidas iki 5 % BVP.
Tuo pačiu Europa pereina prie naujo, veiksmingesnio pagalbos Ukrainai modelio, išbandyto Danijos iniciatyva ir jau vadinamo „Danijos modeliu“. Jo esmė – lėšos skiriamos tiesiogiai Ukrainos gynybos pramonei, o gamyba vyksta Ukrainoje arba Danijoje. Svarbiausias šio modelio pranašumas – karo metu išmoktos pamokos greitai pritaikomos praktikoje, todėl kuriama ir gaminama tai, kas reikalinga šiuolaikiniam karui, o ne pasenusiam mąstymui ar ginkluotei iš praėjusių dešimtmečių.
Šiandien tai ne tik Danijos lėšos. Dabar Danijai patikėta valdyti ir dalį Europos Sąjungos pinigų, gautų iš įšaldyto Rusijos turto perteklinių pajamų, kurie taip pat bus nukreipti į šį modelį. Švedija, Norvegija, Kanada ir Airija taip pat prisijungė prie šios iniciatyvos. Tai ne tik sustiprina Ukrainos gynybinius pajėgumus, bet ir padeda šalies ekonomikai – kuriamos darbo vietos, skatinamas vietinis verslas ir stiprinama ekonominė veikla net karo sąlygomis.
Kas vyksta Lietuvoje?
Bet pažvelgus į mūsų šalies vidų ir žinant, kad esame pirmieji Europos Sąjungoje, kuriems gresia tiesioginis pavojus – ypač įvertinant Suvalkų koridoriaus strateginę reikšmę – sunku rasti, kuo galėtume pagrįstai džiaugtis. Daug gražių kalbų, patriotiniais šūkiais besimojuojančių politikų, bet realių veiksmų – beveik nematyti. O juk būtent realūs veiksmai, vertybės ir prioritetai labiausiai atsiskleidžia ne deklaracijose, o valstybės biudžete.
Nors buvo daug kalbų apie būtinybę stiprinti gynybą vadinamosios mokesčių reformos kontekste, 2026 metais planuojamas papildomas valstybės pajamų padidėjimas sudaro tik 278,8 mln. eurų – tai vos 1,5 % visų biudžeto pajamų. Istorija aiškiai rodo, kad valstybės stiprybę lemia jos biudžetas: viena iš pagrindinių Abiejų Tautų Respublikos silpnumo ir žlugimo priežasčių buvo nesugebėjimas surinkti savo reikmėms adekvataus biudžeto. Šiandien Lietuvos biudžetas – iš mažiausių Europos Sąjungoje, vertinant jį pagal šalies ekonomikos dydį.
Iškalbingas faktas – mūsų politikai Seime akivaizdžiai tęsia Abiejų Tautų Respublikos „geriausias“ praktikas, kai prioritetas teikiamas ne valstybės interesams, o siaurų, privilegijuotų grupių – tokių kaip anksčiau bajorai – reikalavimams. Ši tendencija buvo itin vaizdžiai iliustruota birželio pabaigoje, kai stambieji Lietuvos ūkininkai, turintys ir taip krūvas mokesčių išimčių bei gaunantys dosnias valstybės ir ES dotacijas, likus vos kelioms valandoms iki mokesčių reformos priėmimo, susirinko prie Seimo su surūdijusiais, burzgiančiais traktoriais reikalauti atskiros mokesčių sistemos – ir ją gavo. Už šias lengvatas stambiesiems ūkininkams, kurios akivaizdžiai prieštarauja valstybės interesams (nes viena visuomenės grupė gauna vis daugiau nepagrįstų išimčių), labai nesigilindamos balsavo visos tuo metu Seime esančios frakcijos, išskyrus socialdemokratus, kurie susilaikė. Nesigilinta tiek, kad dabar paaiškėjo – lengvata stambiesiems ūkininkams galės pasinaudoti net ir erotinėmis prekėmis prekiaujantys asmenys.
Žvelgiant tarptautiniu mastu, Lietuvos užsienio politikos veiksmai atrodo labai keistai ir dviprasmiškai. Su didžiausiu entuziazmu sveikiname už Ukrainos vaikų grobimą Vladimirui Putinui Tarptautinio baudžiamojo teismo 2023 m. išduotą arešto orderį. Tačiau kai tas pats teismas prašo arešto orderių Izraelio pareigūnams dėl karo nusikaltimų Gazoje, mus ištinka staigus kurtumas, regos sutrikimas ir diplomatinė amnezija. Kol Izraelis toliau „dezinfekuoja“ Gazos Ruožą bombomis, naikina ligonines, blokuoja humanitarinę pagalbą ir palieka šimtus tūkstančių žmonių be maisto, vandens ar pastogės, Lietuvos pareigūnai džiugiai skraido į Tel Avivą, o paskui su šypsenomis priima aukščiausio rango Izraelio atstovus Vilniuje. Visa tai, žinoma, lydima pakilios retorikos apie „bendrą karinę dvasią“. Tik lieka neaišku – ar toji „dvasia” vis dar turi ką nors bendro su tarptautine teise ir morale.
Suprantama, visa tai mes darome ne todėl, kad Lietuvai nuoširdžiai rūpėtų Izraelis, ar kad jaustume kažkokią gilią atsakomybę už holokaustą, vykdytą mūsų žemėje per Antrąjį pasaulinį karą. Mūsų besąlygiškos meilės Izraeliui priežastis paprasta – tokia yra JAV pozicija. Jei rytoj Amerika remtų „Hamas“ ir vadintų žydus teroristais, mes tikriausiai paklusniai keistume plokštelę: remtume „Hamas“ ir aiškintume, kad žydai tikrai peržengė visas ribas. Ir jei kas nors dar bandytų protestuoti – veikiausiai būtų išvadinti teroristų rėmėjais, kaip ir tie, kurie šiandien demonstruoja Palestinos vėliavas. Tik lieka klausimas – ką mums duoda tas besąlygiškas sekimas, kai D. Trumpo vadovaujama JAV griauna viską, nuo ko tiesiogiai priklauso mūsų saugumas, ir, panašu, jau peržengė ribą tarp demokratijos ir autokratijos.
Laikas pabusti
Suprantama, kad gyvendami Lietuvoje, Europos pasienyje, esame itin priklausomi nuo globalių įvykių ir procesų. Tačiau svarbu suvokti, kad nors daug kas vyksta ne mūsų rankose, mes tikrai nesame bejėgiai. Galime daug nuveikti.
Pirmiausia – turime aiškiai suprasti, jog mūsų išlikimo pagrindas yra stipri Europos šalių ekonominė ir gynybinė sąjunga. Šiandien aklas JAV politikos sekimas tampa vis pavojingesnis, nes ji vis dažniau kertasi su mūsų pačių saugumo interesais. Europos mastu turime ne sekti JAV, bet drąsiai daryti spaudimą – dėl karinės pagalbos Ukrainai, prekybos tarifų, kišimosi į rinkimus ar kitų svarbių klausimų. Europa, būdama viena iš trijų pasaulio supergalių (kartu su JAV ir Kinija), turi daugybę įrankių – nuo prekybos svertų, kaip anglies sienos korekcinis mokestis, iki karinių užsakymų ar politikos Kinijos atžvilgiu. Problema ta, kad kol kas stokojame drąsos tuo naudotis. O Lietuvos diplomatams šiuo metu atrodo, kad tokios mintys apskritai nepriklauso prie leistinų.
Tuo pačiu turime suvokti, kad saugumo problema Europoje pirmiausia aktuali Rytų Europos valstybėms. Absurdiška tikėtis, kad Ispanija dėl mūsų problemų norėtų atsisakyti sveikatos apsaugos ar pensijų – lygiai taip pat, kaip ir mes nenorėjome dalytis atsakomybe dėl migrantų iš Afrikos. Prisimename tai, tiesa?
Todėl gana rodyti pirštais į Pietų Europos valstybes, kai patys nesugebame parodyti, jog esame pasirengę spręsti savo saugumo problemas visomis įmanomomis priemonėmis. Negalime sau leisti turėti vieno mažiausių valstybės biudžeto, kai susiduriame su tokia grėsme.
Šiandien Ukrainos pergalė, investicijos į gynybą, europinis identitetas, leidžiantis ne peštis tarpusavyje, o veikti išvien – turint bendrą užsienio politiką ir karinius bloko pajėgumus – yra esminiai veiksniai, kurie užtikrins mūsų saugumą ne tik nuo Rusijos, bet ir nuo galimų grėsmių iš autokratinių (jau galimai) JAV ar Kinijos.
Sorry, bet pasaulis pasikeitė ir gyventi iliuzijose nėra išeitis. Pirmiausia turime tai pripažinti ir nedelsti pasinaudoti laiku, kurį mums padovanojo Ukrainos pasipriešinimas ir jos žmonių drąsa.
Dr. Svajūnas Plungė yra duomenų analitikas, Varšuvos gyvybės mokslų universiteto docentas ir Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos pirmininkas
