Ne, tai ne apie žmones. Tai apie tuos, kurie gyvena kartu su mumis ir yra ne mažiau svarbūs nei šeimos nariai – mūsų augintinius. Kai jie miršta, daugelis iš mūsų išgyvena netektį taip pat skaudžiai, lyg netekę mylimo žmogaus. Tačiau tokioje situacijoje dažnai susiduriame su nemalonia realybe: praktiniai klausimai – gyvūnėlių laidojimas, gedėjimas, atminimo vietų priežiūra – atrodo atgrasūs, nehumaniški ir toli gražu neatitinka to, ką širdyje jaučiame kaip prasmingą ir pagarbų atsisveikinimą. Net ir Vilniuje, kuris didžiuojasi pagal bendrąjį vidaus produktą vienam gyventojui lenkiantis Europos Sąjungos vidurkį, padėtis išlieka apgailėtina.
Pradėkime nuo skaičių. Apklausos rodo, kad esame gyvūnus mylinti tauta – daugiau nei pusė šalies gyventojų namuose laiko bent vieną augintinį. Pagal Žemės ūkio ministerijos duomenis, Lietuvoje gyvena apie 550 tūkst. šunų ir 600 tūkst. kačių. Vidutinė gyvūno gyvenimo trukmė – apie 12 metų, tad kasmet tūkstančiams šeimininkų tenka atsisveikinti su maždaug 100 tūkst. savo augintinių.
Tačiau oficialios gyvūnų kapinės šiuo metu veikia tik penkiose Lietuvos vietose: Vilniuje (4,5 ha, atidarytos 2011 m.), Kaune (0,5 ha, 2019 m.), Jonavoje (0,4 ha, 2018 m.), Alytuje (0,4 ha, 2022 m.) ir Anykščiuose (0,1 ha, 2022 m.). Visgi net didžiausiose ir seniausiose – Vilniaus – gyvūnų kapinėse priskaičiuojama tik apie 700–1000 kapaviečių. Tad kur iš tiesų yra laidojami mūsų šeimos nariai?
Kas daroma su mirusiu gyvūnu?
Šiuo metu gyventojai, netekę augintinio, turi keturis teisėtus pasirinkimus, ką daryti su jo palaikais:
- Palaidoti oficialiose kapinėse – vienoje iš penkių šiuo metu Lietuvoje veikiančių gyvūnų kapinių.
- Palaidoti savo privačiame sklype, laikantis nustatytų taisyklių – pavyzdžiui, reikalaujamo atstumo nuo vandens telkinių, tinkamo duobės gylio ir pan.
- Utilizuoti – gyvūno kūnas sunaikinamas pramoniniuose atliekų deginimo įrenginiuose (ne specializuotame gyvūnų krematoriume). Ši paslauga kainuoja nuo 20 iki 100 eurų ir daugiau, priklausomai nuo gyvūno svorio.
- Kremuoti – gyvūnas sudeginamas atskirai, o šeimininkai gali atgauti jo pelenus. Kremavimo kaina taip pat priklauso nuo svorio ir svyruoja nuo 100 iki 250 eurų. Papildomai reikia mokėti, jei norima gauti urną.
Žinoma, egzistuoja ir neteisėti būdai, kuriuos kai kurie gyventojai vis dar renkasi. Nors jų statistika nėra renkama, apie tai žino daugelis.
Vienas iš jų – nelegalios gyvūnų kapinės, kurios egzistuoja daugelyje vietų be jokios priežiūros ar leidimų. Kitas – gyvūno kūno išmetimas į buitinių atliekų konteinerį.
Abu šie būdai yra oficialiai draudžiami, o už tokius veiksmus taikomos didelės baudos. Pavyzdžiui, Vilniuje už laidojimą nelegaliose kapinėse gali būti skirta iki 550 eurų bauda, o už išmetimą į konteinerį – iki 600 eurų. Tačiau lieka neaišku, kiek dažnai šios baudos iš tikrųjų yra taikomos ir ar jos realiai atgraso gyventojus nuo draudžiamo elgesio.
Taigi, yra teisėti ir neteisėti gyvūnų laidojimo būdai, tačiau viešos statistikos apie tai, kaip dažnai kiekvienu jų naudojamasi, nėra. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje oficialių gyvūnų kapinių yra vos kelios, jose – nedaug kapų (palyginti su tuo, kiek gyvūnų kasmet miršta), o kremavimas daugeliui – per brangus (be to, pelenus taip pat reikia laidoti), galima daryti pagrįstą prielaidą, jog nemaža dalis gyventojų, neturinčių savo sklypo, renkasi laidoti augintinius neoficialiose kapinėse arba tiesiog bet kur – parkuose, pamiškėse, žaliosiose miesto erdvėse. Nors utilizavimas yra pigesnis, jis daugeliui gali kelti etinių abejonių – tai gali būti suvokiama tarsi paprastas išmetimas į konteinerį.
Ką galima padaryti geriau? Vilniaus pavyzdys
Akivaizdu, kad dabartinė situacija nėra tinkama dėl daugelio priežasčių. Neoficialus gyvūnų laidojimas gali sukelti nemalonų kvapą (ypač vasarą), kelti grėsmę aplinkai ir žmonių sveikatai dėl galimo gruntinio vandens užteršimo, pažeidžia higienos normas, o netinkamai palaidojus (pvz., per sekliai) kyla rizika, kad gyvūnų palaikais ims maitintis benamiai gyvūnai, taip platinamos ligos.
Visgi labai svarbu ne tik gąsdinti gyventojus baudomis, bet ir kuo labiau palengvinti galimybę deramai atsisveikinti su savo mylimais augintiniais bei tinkamai įamžinti jų atminimą.
Kaip tai būtų galima padaryti? Pažvelkime į Vilniaus pavyzdį. Sostinėje veikia vienintelės oficialios gyvūnų kapinės, kurios yra sunkiai pasiekiamos – toli nuo daugelio Vilniaus mikrorajonų ir sunkiai pasiekiamos viešuoju transportu. Ne visi turi galimybę – ypač vaikai ar senjorai, dažnai stipriai prisirišę prie savo augintinių – nuvykti ir aplankyti kapavietę. Jei Vilniuje atsirastų bent kelios oficialios gyvūnų kapinės skirtinguose rajonuose, ši problema, tikėtina, būtų išspręsta.
Kita svarbi problema – didelis atotrūkis tarp to, kaip savivaldybė formaliai žiūri į gyvūnų laidojimą, ir to, kaip jaučiasi gyventojai, netekę mylimo augintinio. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas, reglamentuojantis laidojimą, vadinasi „Gyvūnų augintinių gaišenų užkasimo (laidojimo) gyvūnų kapinėse taisyklės“. Sąvoka „gaišena” šiose trumpose taisyklėse kartojama net 25 kartus. Tačiau žmogui, kurio šeimoje mirė augintinis – nesvarbu, ar šuo, katė, ar kitas gyvūnas – tai nėra „gaišena“. Tai – šeimos narys. Tokių žodžių naudojimas ne tik žeidžia, bet ir siunčia signalą, kad savivaldybė nesupranta ar nenori suprasti emocinės reikšmės, kurią šis praradimas turi gyventojams.
Tai atsispindi ir realiuose veiksmuose. 2019 m. Vilniaus savivaldybė „atsibudo“, kad oficialios gyvūnų kapinės yra įrengtos virš magistralinio dujotiekio trasos. Dėl atnaujintų apsaugos zonų reikalavimų, buvo kreiptasi į gyventojus su raginimu perlaidoti savo gyvūnų palaikus. Kitaip, jei gyventojai to nepadarys patys, savivaldybė be atskiro įspėjimo ruošėsi palaikus perkelti į kitą teritoriją. Paprastais žodžiais – artimųjų kapai būtų tiesiog sunaikinti.
Savivaldybės nesupratimą rodo ir apleista fizinė aplinka: šalia kapinių nėra šiukšliadėžių, teritorija nešienaujama, trūksta aiškaus takų tinklo, nėra informacijos apie sklypelių išdėstymą. O juk tai nėra sunku ar brangu pakeisti. Iš šalies žiūrint susidaro įspūdis, kad ši vieta – kažkur pakraštyje įkurtas užmirštas plotas, skirtas ne atminimui, o iš tiesų tiesiog „gaišenų“ atsikratymui.
Tačiau mūsų emocinis ryšys su gyvūnais ir mūsų išgyvenamas sielvartas neturi nieko bendra su „gaišenomis“. Mes atsisveikiname ne su atliekomis, o su tikrais šeimos nariais. Dabartinė situacija akivaizdžiai neatitinka žmonių psichologinių, emocinių ir žmogiškumo poreikių.
Brandos rodiklis
Apie visuomenės išsivystymo lygį sprendžiama ne pagal prekybos centrų dydį, namų kvadratūrą ar automobilių prabangą. Tikrasis brandos rodiklis – tai, kaip elgiamasi su silpniausiais jos nariais. Tais, kurie neturi balso, negali apginti savo teisių ar reikalauti pagarbos. Naminiai gyvūnai – tai mūsų šeimų ir bendruomenės dalis. Jie gyvena šalia mūsų, dovanoja mums besąlygišką meilę, džiaugsmą, ištikimybę, o kartais net ir emocinę paramą sunkiausiais gyvenimo momentais.
Tačiau kai jų nebėra, dažnai pasijuntame vieni. Ne tik dėl netekties, bet ir dėl to, kaip skurdžiai mūsų valstybėje sureguliuotas šis atsisveikinimo procesas. Neturime nei deramų galimybių, nei vietų, kur galėtume oriai ir pagarbiai palaidoti savo augintinį. Sistema šiuo metu neatspindi tikrosios mūsų emocinės realybės. Mes iš savo gyvūnų gauname labai daug – šilumos, džiaugsmo, saugumo jausmo, besąlygiško ryšio. Todėl privalome turėti ir teisę su jais atsisveikinti taip, kaip su tikrais šeimos nariais. Su orumu, pagarba ir prasme.
Laikas pagaliau pripažinti: augintinio netektis – tai ne smulkmena, o tikra žmogiška netektis. Ir jei norime gyventi jautresnėje, brandesnėje visuomenėje, turime pradėti nuo pačių paprasčiausių dalykų – nuo vietos, kur būtų galima ne tik palaidoti, bet ir prisiminti. Su pagarba. Su širdimi.
Dr. Svajūnas Plungė yra duomenų analitikas, Varšuvos gyvybės mokslų universiteto docentas ir Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos pirmininkas
