Būtent šis klausimas šiandien yra aktualiausias. Tai akivaizdu matant reaktyvių, populistinių jėgų ir demagoginių lyderių populiarėjimą visame pasaulyje – jie teigia kovojantys už „tikras vertybes“, tačiau tuo pačiu riboja mažumų teises, siekia primesti savitą lyčių apibrėžimą, „sveiką protą“ ar atkurti kažką, kas galbūt egzistavo tik iliuzijose. Šios jėgos neigia ir išjuokia poreikį rūpintis tuo, kas iš tiesų svarbiausia mūsų išlikimui: švariu vandeniu, nuspėjamu klimatu, derlingu dirvožemiu, miškais, švariu oru ir kitais gyvybiškai svarbiais, gamtos nemokamai suteikiamais turtais.
Visų blogiausia, kad šių politinių jėgų populiarumas auga būtent tada, kai tarptautinė mokslo bendruomenė įspėja: turime tik nedidelį ir sparčiai mažėjantį langelį sustabdyti klimato katastrofą, ekosistemų žlugimą ir kaskadinius efektus, keičiančius daugelį Žemės procesų. Būtent tada, kai mums gyvybiškai reikalingi protingi lyderiai ir beprecedentis tarptautinis bendradarbiavimas siekiant išsaugoti žmonėms gyvenamą planetą, mes pasirenkame priešingai – saugoti savo iliuzijas.
Situacija Lietuvoje
Pavyzdžių vien Lietuvoje netrūksta. Antra pagal populiarumą partija „Nemuno aušra“ (o netrukus galbūt ir pirmoji) neigia globalias aplinkosaugos problemas bei būtinybę imtis veiksmų joms spręsti ar pasiruošti jų poveikiui. Šios politinės jėgos lyderis ir pagrindinis demagogas R. Žemaitaitis platina straipsnius, kuriuose politikai, sprendžiantys aplinkosaugos klausimus, vadinami nacistais, ES žalioji politika – ekonomikos žudike, o žaliosios idėjos – cenzūra ir vergija.
Žemaitaičio paskirtas žemės ūkio ministras Ignas Hofmanas neigia bet kokius mokslo bendruomenės ar aplinkosaugos institucijų teiginius apie žemės ūkio veiklos poveikį aplinkai, tvirtindamas, jog tai tėra „žaliasis smegenų plovimas“ ir žemės ūkio žlugdymas.
Kita politinė partija, kurios narys V. Sinica neseniai tapo Seimo nariu, ES žaliąjį kursą vadina „žaliuoju ekstremizmu“ ir fanatizmu, o bet kokius aplinkosaugos reikalavimus ar apribojimus, kurie vienaip ar kitaip trukdo ekonomikai, siūlo atšaukti, panaikinti ir uždrausti institucijoms juos taikyti. Šios partijos pagrindinis užsiėmimas – „saugoti“ Lietuvą nuo tariamos „kolonizacijos“, kabinėjantis prie į šalį atvykusių užsieniečių. Vienas mėgstamiausių jų taikinių – Vilniuje kelios dešimtys autobusų vairuotojų iš Ganos.
Panašaus neigiamo požiūrio laikosi ir Seime esančios R. Karbauskio, V. Tomaševskio bei A. Zuoko vadovaujamos politinės partijos. Jų argumentus galima apibendrinti taip: „Aplinkos tausojimas (išskyrus Lietuvos miškus) yra nesąmonė, nes dėl jo kenčia tauta ir/ar mūsų ekonomika. Todėl reikia nesilaikyti įsipareigojimų tarptautinėms bendradarbiavimo organizacijoms, juos atmesti, o gal net ir pačias organizacijas sunaikinti“.
Kaip naudojami argumentai
Tokiais argumentais vadovaujasi ir JAV prezidentas D. Trumpas, skirdamas į aukščiausius postus JAV Aplinkos apsaugos agentūroje naftos, dujų ir cheminių medžiagų lobistus, kurių pagrindinė „kompetencija“ – kova prieš klimato politikos taisykles ir taršos kontrolę. Jis taip pat pasitraukė (techniškai pasitraukimas įsigalios po metų) iš 2015 m. Paryžiaus klimato susitarimo, panaikino elektrinių transporto priemonių skatinimo programas ir taršos reikalavimus, sustabdė jūrų ir sausumos vėjo energetikos projektus, blokavo aplinkosaugos bylas ir jau pirmąją darbo dieną atleido teisininkus, ginančius visuomeninį interesą.
Lygiai tokias pačias priemones siūlo ir į D. Trumpo inauguraciją pakviesta „Alternative for Germany“ (AfD) partija, kuri šiuo metu yra antra pagal populiarumą Vokietijoje. Šios partijos rinkiminės kampanijos atidaryme (rinkimai numatyti 2025 m. vasario 23 d.,) entuziastingai dalyvavo turtingiausias ir vienas įtakingiausių žmonių JAV bei pasaulyje – E. Muskas. Matyt, „atsitiktinai“ nuo tribūnos šaudęs nacių pasisveikinimus kiek anksčiau per D. Trumpo inauguraciją.
AfD rinkimų manifeste numatytos pagrindinės su aplinka susijusios idėjos: sustabdyti atsinaujinančios energetikos plėtrą, grąžinti atomines elektrines, nutraukti anglies ir dujų jėgainių uždarymą, suremontuoti „Nord Stream“ dujotiekius ir atnaujinti dujų bei naftos importą iš Rusijos, taip pat panaikinti aplinkosauginius apribojimus žemės ūkiui ir pramonei. Jų teigimu, visi klimato ar aplinkosaugos ribojimai esą žlugdo vokiečių tautą.
Būtent tautos, nacijos ir ekonomikos „saugojimas“ šių politikų retorikoje priešpastatomas klimato „isterijoms“, mokslininkų bendruomenės aplinkos „apgavystėms“ (angl. hoax) ir kitiems, jų manymu, „kairiųjų žaliems kliedesiams“. To pasekmė – naikinami aplinkosauginiai susitarimai ir institucijos, kurios buvo sukurtos siekiant išsaugoti planetą gyvenamą žmonėms.
Keisčiausia turbūt tai, kad dėl noro išsaugoti iliuzijas, egzistuojančias tik mūsų galvose, mes skubame sunaikinti vienintelį dalyką, būtiną mūsų egzistavimui – žmogaus gyvenimui tinkamą planetą. Visų šių judėjimų retoriką galima supaprastinti į vieną sakinį: „Naikinkime viską, kas trukdo mūsų iliuzijoms.“
Iliuzijos
Taip, jeigu kas dar nežinojo – tautos, nacijos ar ekonomikos realybėje nerasite. Jos egzistuoja tik mūsų vaizduotėje. Tai puikiai paaiškino Yuval Noah Harari savo nuostabiose knygose apie žmonijos istoriją.
Būtent tai ir yra Homo sapiens rūšies supergalia, skirianti mus nuo kitų hominidų ir gyvūnų. Ne kalba, ne įrankių naudojimas ir ne vaikščiojimas dviem kojomis, o gebėjimas kurti iliuzijas ir jomis bendrai tikėti. Šis gebėjimas leidžia mums suvienyti individus bendradarbiaujant arba – priešingai – naikinti vieni kitus pasauliniuose karuose, kai įvairios nacizmo, fašizmo, komunizmo ar imperializmo iliuzijos buvo panaudotos milijonams žmonių nužudyti.
Gyvename laikotarpiu, kai iš naujo prikeliamos iliuzijos, kurios, atrodė, buvo palaidotos po Antrojo pasaulinio karo. Jomis paneigiamas mokslas, ignoruojami realūs fiziniai procesai, vykstantys aplink mus, neigiama mūsų atsakomybė rūpintis savo gyvenamąja aplinka. Vietoje to, siūloma fiziškai sugrįžti ar atkurti kažkokius „auksinius“ laikus, kurie egzistuoja ir egzistavo tik vaizduotėje.
Dažnai tai pristatoma kaip „sveiko proto“ sugrįžimas. Tačiau toks „sveikas protas“ yra lygiai toks pat, kaip George’o Orwello romane „1984-ieji“ fiktyvios totalitarinės partijos skelbiami šūkiai: „Karas yra taika“, „Laisvė yra vergovė“, „Nežinojimas yra stiprybė.“
Nežinojimas yra stiprybė
Mokslo neigimas tapo pagrindine šio laikotarpio tendencija, nes būtent mokslas yra didžiausia kliūtis šioms iliuzijoms klestėti. Todėl tiek daug energijos nukreipiama į įvairias sąmokslo teorijas, mokslo institucijų griovimą, tyrimų ribojimus ir panašias strategijas.
Suprantama, visiško mokslo atsisakymo niekas nesiekia, nes valstybės, kurios tai padarytų, sugniuždytų savo ekonomikas. Tačiau siekiama mokslo, kuris tarnautų iliuzijoms, o ne jas kvestionuotų – lygiai tokio, koks buvo nacistinėje Vokietijoje.
Todėl didžiausi sąmokslo teorijų skleidėjai skiriami vadovauti svarbiausioms mokslo institucijoms. Pavyzdžiui, R. F. Kennedy jaunesnysis – vienas žymiausių melagingų teiginių apie vakcinas skleidėjų – D. Trumpo buvo nominuotas vadovauti JAV Sveikatos ir humanitarinių paslaugų departamentui. Tuo pačiu metu JAV pasitraukė iš Pasaulio sveikatos organizacijos ir sustabdė jos finansavimą.
Be to, JAV sustabdė medicininius tyrimus, skirtus didesniam juodaodžių ir ispanų kilmės amerikiečių įtraukimui, kurie buvo būtini siekiant nustatyti, ar vaistai ir medicininiai prietaisai gali sukelti skirtingus šalutinius poveikius skirtingose populiacijos grupėse.
Kad ir kokią kritiką būtų galima pateikti moksliniams tyrimams ar tarptautinėms organizacijoms, akivaizdu, jog šie veiksmai – jau pirmą savaitę – nėra skirti žmonių sveikatai apsaugoti. Jie skirti sunaikinti tą mokslo dalį, kuri trukdo dominuoti tam tikroms iliuzijoms žmonių sąmonėje. Būtent joms „nežinojimas yra stiprybė“.
Visas šis nežinojimas nėra pateikiamas kaip toks. Jis pristatomas kaip „žinojimas“, tačiau remiamasi ne mokslu ar moksliniais metodais, o anekdotiniais įvykiais ir emocijomis. Pavyzdžiui, jei imigrantas ar pabėgėlis padaro kažką nusikalstamo (nors toje pačioje šalyje kasdien įvyksta šimtai ar tūkstančiai panašių nusikaltimų, kuriuos įvykdo vietiniai gyventojai), šis vienas atvejis pateikiamas kaip „neginčijamas įrodymas“, kad visi imigrantai ar pabėgėliai yra blogis ir juos būtina kuo greičiau deportuoti.
Laukti mokslinių įvertinimų ar platesnio konteksto niekam nereikia. Kaip ir raganų medžioklės laikais – geriau nedelsti ir sudeginti. Tik šiuolaikiniame pasaulyje raganų deginimą pakeičia migrantų ir pabėgėlių deportacijos.
Panašus „žinojimas“ naudojamas ir manipuliuojant faktais, juos ištraukiant iš konteksto. Puikus pavyzdys – naujasis Lietuvos žemės ūkio ministras I. Hofmanas, kuris neigia bet kokį žemės ūkio veiklos poveikį aplinkai.
Kaip jis įrodo savo požiūrio pagrįstumą? Pavyzdžiui, nurodo, kad miestai išleidžia tam tikrą kiekį nepilnai išvalytų nuotekų. Tačiau perskaičiuoti šiuos duomenis į eutrofikaciją sukeliančių medžiagų (gryno azoto ir fosforo) kiekius, palyginti juos su žemės ūkio teršalų išsiplovimais, peržiūrėti mokslinius tyrimus ar tarptautinių institucijų (pvz., Europos aplinkos agentūros, HELCOM) ataskaitas – tai jau, pasak jo, bereikalingas vargas.
Pakanka vieno fakto – kad miestai teršia. O dar geriau, jei gali pasemti vandens iš drenažo stikline, išgerti ir nenugriūti vietoje. Tai laikoma „įrodymu“, kad žemės ūkio tarša tėra išsigalvojimas.
Kaina
Nežinojimas suteikia laisvę atsikratyti apribojimų, trukdančių mūsų iliuzijoms, ir leidžia daryti tai, ką norime. Tačiau faktas, kad nustojame tikėti ar pavargstame skaityti apie tam tikras grėsmes, nepanaikina jų realumo. Jei ignoruosime įspėjimus apie kalio cianido poveikį ir nuspręsime, kad tai tik perdėti gąsdinimai, nuodų veikimas nuo to nesusilpnės – kad ir kaip norėtume tikėti kitaip.
Objektyvi tiesa egzistuoja, ir geriausias būdas ją pažinti – mokslas. O atsisakymas jos vardan patogių iliuzijų turi savo kainą, kurią anksčiau ar vėliau vis tiek teks sumokėti.
Galbūt tada, kai milijonas Homo sapiens individų, apsikarstę kailiais, tūkstančius metų bėgiojo po miškus ir pievas, nežinojimo kaina buvo tik tų, kurie atsisakė pripažinti realybę – jų genų išnykimas. Tačiau šiandien Žemėje gyvena 8,2 mlrd. žmonių. Jie sudaro 34 % visos žinduolių biomasės, dar 62 % sudaro gyvūnai, auginami mūsų maistui, o laukiniai žinduoliai – vos 4 %.
Mūsų valdomos technologijos – atominiai ginklai, biotechnologijos, nanotechnologijos, dirbtinis intelektas – jau dabar yra beprecedenčiai galingos ir greitai gali tapti dar pavojingesnės. Tai reiškia, kad galime per neįtikėtinai trumpą laiką pakeisti mūsų planetos sąlygas taip, jog ji taptų nebetinkama gyventi nei mums, nei daugumai kitų rūšių.
Dėl globalizacijos ir technologijų mūsų Žemė tapo mažyte sala, skriejančia tuščiame kosmoso vakuume. Niekur kitur mums pasiekiamos ir tinkamos gyventi vietos nėra. Turime tik vieną galimybę nesušikti savo ateities – tiek visai žmonijai, tiek savo vaikams. Iki šiol civilizacijos dėl aplinkos niokojimo žlugdavo tik atskirose Žemės vietose, kaip Velykų sala ar Majų civilizacija. Tačiau kitas žlugimas nebus lokalus – jis bus visos žmonijos.
Gera naujiena pabaigai
Tačiau yra ir gera naujiena. Jei pasirinksime matyti vieni kitus kaip bendros žmonijos dalį ir sieksime išsaugoti gyvenamąją planetą, turime realią galimybę išvengti žmonijos žlugimo. Tai turėtų būti paprasta, nes tai – tiesiog elementarus realybės pripažinimas.
Visi žmonės yra gyvūnai, priklausantys tai pačiai biologinei rūšiai – Homo sapiens, ir visi jie gyvena toje pačioje planetoje – Žemėje, kurioje šiuo metu dar yra tinkamos sąlygos mūsų egzistavimui. Tai paprastas faktas. Jei šios sąlygos taps netinkamos, mūsų rūšis, kaip ir 99,9 % iki šiol Žemėje gyvenusių rūšių, tiesiog išnyks.
Visai nesvarbu, kokias iliuzijas savo galvoje puoselėjame apie nacijas, tautas, ekonomikas, religijas ir pan. Nesvarbu kiek kartų nuo gimimo joms mums buvo pakartotos. Nesvarbu ir tai, kad milijardieriai planuoja skristi į Marsą ar kitur, nes žmonės Marse galės išgyventi tik tol, kol juos išlaikys Žemėje esantys ištekliai ir infrastruktūra.
Kad ir kiek naudos mūsų istorijoje davė gebėjimas kurti ir tikėti iliuzijomis, šiandien daugelis jų mūsų neišgelbės. Ypač tos, kurios skaldo žmoniją į „jie“ ir „mes“, kurios verčia mus manyti, kad esame saugūs mažose, tvoromis apjuostose Žemės teritorijose, nepaisant vykstančio klimato, ekosistemų ir gyvybiškai svarbių planetos procesų kolapso.
„Tai ne mes, tai mūsų neliečia, mes nieko negalime padaryti, o jie“ – tai tik pasiteisinimai, kuriais siekiama išsaugoti savo iliuzijas. Jie nieko daugiau nedaro, tik leidžia mums toliau ignoruoti realybę, esančią tiesiai prieš mūsų akis. Turime ją pripažinti – tik tada turėsime galimybę išlikti.
Tai, kas šiuo metu vyksta, palies ne ateities kartas ar žmones už jūrų marių, bet daugelio mūsų turtą, mus pačius ir mūsų vaikus tiesiogiai. Tai nėra grasinimas – tiesiog sunaikinus aplinką, žlunga civilizacijos, ir apsaugotų nuo to nėra.
Šiuos procesus puikiai aprašė JAV istorikas Jared Diamond savo 2005 m. knygoje Collapse: How Societies Choose to Fail or Succeed”. Joje taip pat pateikiamos pamokos iš civilizacijų, kurios tūkstantmečius darniai gyvavo mažose salose, prisitaikydamos prie savo aplinkos.
Pasinaudoti šiomis žiniomis ar ne – kaip ir išsaugoti gyvenamąją planetą – yra mūsų pasirinkimas.
Svajūnas Plungė yra duomenų analitikas, Varšuvos gyvybės mokslų universiteto docentas ir Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos narys
Dr. Svajūnas Plungė yra duomenų analitikas, Varšuvos gyvybės mokslų universiteto docentas ir Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos narys
