Europos Sąjungos nariais esame jau dvidešimtmetį. Daugelyje sričių sparčiai vejamės bendrijos vidurkį, o kai kuriose ES senbuves esame net ir aplenkę. Visgi inovatyvių vaistų prieinamumo klausimu nelygybė tarp ES šalių narių tebėra ryški. O tai ne šiaip statistika – tai skaudi rykštė, nuo kurios kenčiame savo sveikata ar net sumokame gyvybe.
Vienos šalys brangius ir naujus vaistus sau leisti gali, kitos – ne. Tai reiškia, kad vienų šalių gyventojai turi geresnes galimybes pasveikti ir gauti efektyvesnį gydymą, kai tuo tarpu kitų miršta anksčiau arba patiria didesnę negydomų ligų naštą. Tai yra didžiulė nelygybė, kurią būtina spręsti.
Lietuvoje inovatyvių ir veiksmingų vaistų pasiūla yra ribota. Maža to, Lietuvos gyventojų savo lėšomis padengiama išlaidų sveikatai dalis yra gerokai didesnė nei Europos Sąjungos vidurkis. Lietuvoje ši dalis siekia 32,3%, o ES vidurkis yra tik 15,4%. Tai reiškia, kad už sveikatos priežiūrą iš savo kišenės Lietuvos gyventojai moka dvigubai daugiau.
Esant tokiai padėčiai, daugelis pacientų negali sau leisti reikiamo gydymo, o tai ne tik blogina jų sveikatą, bet ir didina bendrąsias sveikatos apsaugos sistemos išlaidas.
Manau, kad vienas iš būsimojo Europos Parlamento darbotvarkės turi būti vaistų kainų mažinimas. Man, kaip žaliųjų keliamai kandidatei, šis aspektas būtų prioritetinis. Dar daugiau. Siekčiau užtikrinti, kad inovatyvių vaistų prieinamumas būtų vienodams visiems ES gyventojams, nepriklausomai nuo valstybės narės ekonominės padėties ir tuo labiau – nuo gyventojo pajamų.
Kodėl vienos šalys įperka brangius vaistus, o kitos – ne?
Pagrindinė priežastis, kodėl vienos šalys gali sau leisti brangius vaistus, yra jų ekonominė padėtis. Šalys, turinčios aukštą bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam gyventojui, gali skirti daugiau lėšų sveikatos priežiūrai. Toks finansinis pajėgumas leidžia toms šalims sudaryti didesnius sveikatos priežiūros biudžetus, kurie apima ir brangių vaistų pirkimą. Pavyzdžiui, Vokietija ar Švedija inovatyvių vaistų kompensavimą finansuoja didesne dalimi.
Didesnės ir ekonomiškai stipresnės šalys turi didesnę derybinę galią derybose su farmacijos kompanijomis. Jos gali derėtis dėl geresnių kainų, nes perka didesnius vaistų kiekius. Mažesnės šalys, neturinčios tokios derybinės galios, dažnai turi mokėti didesnes kainas už tuos pačius vaistus. Tai ypač aktualu mažesnėms Europos Sąjungos šalims, kurios dėl mažesnių rinkų ir ribotų biudžetų negali pasiekti tokių pačių derybinių sąlygų.
Yra taip vadinamos referencinės ribos vaistams – tai yra finansiniai limitai, kuriuos sveikatos priežiūros sistemos nustato maksimalioms kompensacijoms už tam tikrus vaistus. Šios ribos yra skirtos kontroliuoti sveikatos priežiūros išlaidas ir užtikrinti, kad naujų ir veiksmingų vaistų įsigijimas neviršytų nustatyto biudžeto.
Referencinės ribos skaičiavimas yra sudėtingas ir apima kelis pagrindinius žingsnius: tarptautinę kainų lyginamąją analizę, farmakoekonominius vertinimus ir sveikatos biudžeto analizę. Šios ribos priklauso nuo šalies ekonominės padėties, sveikatos priežiūros sistemos struktūros, reguliacinių ir politinių veiksnių bei klinikinių ir farmakologinių veiksnių. Todėl mažesnės ir ekonomiškai silpnesnės šalys dažnai nustato griežtesnes referencines ribas, kurios riboja brangių vaistų prieinamumą, t.y., neįperka brangių inovatyvių vaistų savo pacientams.
Sprendimai ir valia jų siekti
Aiškiai suprantant problemų priežastis, tampa akivaizdu, kokių sprendimų reikia. Dalyvauju Europos Parlamento rinkimuose aiškiai žinodama, į kokias sritis nukreipti pastangas, kad situacija keistųsi. Štai keletas idėjų:
Pirma, centralizuoti viešuosius vaistų pirkimus ES mastu. Centralizuoti pirkimai užtikrina, kad visos ES šalys turėtų vienodas kainas ir tai sumažintų nelygybę tarp
šalių kai mažos šalys moka brangiau, nei didelės.
Antra, įtvirtinti vieningą kompensuojamų inovatyvių ir brangių vaistų sąrašą ES mastu. Tai reikštų, kad visos valstybės narės turėtų prieigą prie tų pačių brangių ir inovatyvių vaistų, nepaisant jų ekonominės padėties ir referencinių ribų. Tačiau svarbu pažymėti, kad kiekviena šalis ir toliau tvirtintų savo kompensuojamų vaistų sąrašą, atsižvelgiant į savo sveikatos profilius ir specifinius poreikius. Taip būtų užtikrinta, kad šalys galėtų efektyviai spręsti savo unikalius sveikatos iššūkius ir teikti pacientams reikalingus vaistus. Vienodas prieinamumas prie inovatyvių vaistų leistų visiems ES piliečiams gauti vienodai aukštos kokybės gydymą, nepriklausomai nuo jų šalies ekonominės padėties.
Lietuvos gyventojai yra priversti savo lėšomis padengti daug didesnę dalį sveikatos priežiūros išlaidų, palyginti su ES vidurkiu. Tai tik dar kartą patvirtina mano siekį sukurti vieningą kompensuojamų brangių ir inovatyvių vaistų sąrašą ES mastu, kad visos valstybės narės turėtų vienodą prieigą prie inovatyvių ir veiksmingesnių vaistų. Tai padėtų sumažinti sveikatos priežiūros išlaidas ir pagerinti gydymo kokybę visiems ES gyventojams.
Kviečiu kurti sveikesnę, stipresnę ir labiau apsaugotą visuomenę, kurioje visi turi vienodas galimybes gauti kokybišką gydymą, nepriklausomai nuo savo gyvenamosios šalies ekonominės padėties.
Dr. Helga Marija Kauzonė yra sveikatos politikos ekspertė, Lietuvos žaliųjų partijos Valdybos narė.
