Pastaraisiais metais mūsų šalies švietimo sistema patyrė ne vieną reformą. Per vieną
valdžios ciklą pasikeitė net keturi ministrai. Kai viskas nuolat kinta, tiek mokytojams, tiek
mokiniams kyla daug neapibrėžtumo. Kaip politikė, kuri rūpinasi mūsų vaikų ateitimi,
keliu klausimą: ar mūsų švietimo sistemai būtinos nuolatinės reformos? O gal reikėtų leisti
mokytojams dirbti darbą be papildomo streso ir nieko nenešančių pokyčių?
Bet kurioje srityje dažnai keičiantis vadovams, atsakomybė už ankstesnių sprendimų pasekmes tampa neaiški. Nauji švietimo ministrai, deleguoti tos pačios Vyriausybės, dažnai nėra skatinami prisiimti atsakomybę už savo pirmtakų sprendimų padarinius. Geriausiu atveju jie korektiškai pateikia kelias minkštas pastabas dėl koalicijos kolegų darbo. Klaidos rimtai nevertinamos, neatliekama kritinė analizė. Ribos išsitrina, darosi lengva išsiginti asmeninę atsakomybę, o ilgalaikiai švietimo projektai ignoruojami, svarbios iniciatyvos lieka neįgyvendintos arba vykdomos fragmentiškai. Ir taip gaunasi, kad kalti visi, o tuo pačiu – niekas.
Šią problemą puikiai iliustruoja šios kadencijos įvykiai. Ministrų pasitraukimo priežastys įvairios: vienas iš švietimo ministrų atsistatydino dėl „čekučių“ skandalo, kuris sukėlė didelį visuomenės nepasitenkinimą. Kitas ministras atsistatydino dėl kilusių problemų per vienuoliktokų tarpinius patikrinimus, kai elementariai nesugebėjo valdyti svarbiausių švietimo sektoriaus procesų. Laikina ministrė šiame poste išbuvo neilgai, o dabar turime švietimo vadovę, kurios kadencija truks vos keturis mėnesius, tad ir vėl kalbėti apie strategijas neverta, o to neslepia ir pati ministrė.
Susidaro dažnų ir prieštaringų pasikeitimų dėsningumas, rodantis ne tik politinės atsakomybės trūkumą, bet ir politinės valios stoką užtikrinant ilgalaikį švietimo sistemos stabilumą. Kiekvienas iš minėtų atvejų dar labiau stiprina nepasitikėjimą švietimo sistema, tiek iš visuomenės, tiek iš švietimo bendruomenės pusės. Akivaizdu, jog kur kas labiau rūpinamasi posto išsaugojimu, o ne strateginiais pokyčiais.
Atsakomybės trūkumas šioje situacijoje ne tik kelia abejonių dėl švietimo sistemos patikimumo, bet ir skatina trumpalaikį mąstymą. Nauji ministrai renkasi greitus, tačiau ne visada efektyvius sprendimus, siekdami skubiai parodyti rezultatus arba laikinai „užgesinti“ kilusią problemą. Tokie sprendimai gali būti patrauklūs trumpuoju laikotarpiu, tačiau jie yra tarsi simptomų, o ne pačios ligos gydymas. Vietoj ilgalaikių strategijų kūrimo ir įgyvendinimo, trumpalaikiai ministrai dažnai renkasi paviršutiniškas priemones, kurios ne tik nepasiekia tikrųjų pokyčių, bet ilgainiui gali ir pabloginti situaciją.
Švietimo sistema neturi būti eksperimentų laukas, kuriame trūksta strateginės vizijos ir aiškios atsakomybės. Jei norime užtikrinti tvarią ir kokybišką švietimo sistemą, būtina skatinti tęstinumo principą, o asmenines ar politinių jėgų ambicijas atidėti į šoną. Gal ir skamba utopiškai, tačiau tik tokiu būdu galime sukurti patikimą, stabiliai veikiančią švietimo sistemą, kurioje kiekvienas ministras realiai prisiima atsakomybę ne tik už savo sprendimus, bet ir už pirmtakų paliktų klaidų ignoravimą.
Pasitikėjimas švietimo bendruomene yra kertinis elementas, kurį turime atkurti. Leiskime mokytojams dirbti savo darbą, moksleiviams mokytis be baimės dėl nežinomų pokyčių, o švietimo sistemai – stabiliai augti ir tobulėti. Tai yra kelias į sėkmingesnę ir darnesnę švietimo sistemą, kurioje kiekvienas vaikas galėtų jaustis saugiai ir siekti savo svajonių.
Laikas permąstyti požiūrį į švietimo sistemą ne tik reformų kontekste, bet ir svarstant galimybę suteikti mokytojams ir mokiniams daugiau stabilumo. Kartais geriausias sprendimas nėra nauja reforma. Tiesiog leiskime žmonėms dirbti savo darbą be nuolatinio išorinio spaudimo.
Helga Marija Kauzonė yra Lietuvos žaliųjų partijos Valdybos narė, buvusi švietimo ir mokslo viceministrė.
