Netrukus „Raganiukės teatre“ pristatomoje Jurgos Ivanauskaitės kūrinio vaikams „Stebuklinga spanguolė“ inscenizacijoje atsiskleidžia viena opiausių šių laikų temų – ekologija. Ji pasirodo iš laikui nepavaldžios lietuvių tautos pasaulėžiūros, bet didžiausią garsą pasiekia šiomis dienomis. Iš senovės besidriekiančiais lietuvių santykio su gamta mitologiniais vaizdiniais kalbantis kūrinys sėkmingai integruojasi į pasaulinę gamtos apsaugos tematiką, perteikia lietuvių gamtos žodį ir ekologines vertybes vaikams ir jų tėvams.
Apie susitikimą su Jurgos Ivanauskaitės kūriniu „Stebuklinga spanguolė“, pačia J. Ivanauskaite, jos kūrinio vaikams meninę ir visuomeninę vertę pasakoja režisierė R. Urbonavičiūtė.
1. Kaip jums gimė idėja pastatyti spektaklį pagal Jurgos Ivanauskaitės kūrinį vaikams „Stebuklinga spanguolė“?
„Stebuklingos spanguolės“ pastatymo idėja negimė. Ji tiesiog pati manyje po truputį brendo ir staiga pajutau, kad užaugo.
2. Užaugo panašiai kaip spanguolė Čepkelių raiste, apie kurios mistinę galią sukasi visas „Stebuklingos spanguolės“ siužetas?
Galima ir taip pasakyti. Beje spanguolė turi savo pasakojimą, kuris yra knygos „Stebuklinga spanguolė“ priešistorė. Tai iš tiesų stebuklingas ir labai senas lietuviškas pasakojimas, gal ne visi jį žino. Pasakojama, kad spanguolės atsirado iš išbarstytų laumių rubininių karolių Čepkelių raiste, kuriais jos dabar rūpinasi, žiūri, kad žmonės su spanguolėmis elgtųsi saikingai. Juk tai švariausia Lietuvos uoga, tikras Lietuvos gamtos brangakmenis. Spanguolė simbolizuoja tyrumą, byloja apie saiko vertybę gamtos atžvilgiu.
3. Papasakokite ir kitą priešistorę. Šį sykį apie tai, kaip jūs pirmą kartą susipažinote su „Stebuklingos spanguolės“ kūriniu.
Tai būtų pasakojimas ne apie susipažinimą, o apie susitikimą. Pirmą kartą pamačiau „Stebuklingos spanguolės“ knygutę prieš 20 metų Vilniaus senamiestyje. Ne knygyno vitrinoje, bet man labai svarbaus žmogaus – Jurgos Ivanauskaitės rankose. Ėjau tada Vilniaus senamiesčio gatve ir sutikau Jurgą. Pradėjome kalbėtis apie šį bei tą, galiausiai apie kūrybą. Tada dar buvome labai jaunos, kupinos savęs ieškojimo entuziazmo. Jurga buvo rašytoja, o aš režisierė. Kalbėjomės jaukioje Vilniaus senamiesčio gatvėje, po kurio laiko Jurga parodė man mažą knygutę, keistu pavadinimu „Stebuklinga spanguolė“. Ji pasakė, kad šią knygutę parašė vaikams. Tada paklausė, gal aš norėčiau pastatyti spektaklį pagal ją. Sako, tu, Rita, geriausiai sugebėsi atskleisti teatro kalba „Stebuklingos spanguolės“ pasakojimą vaikams. Tačiau tada „Stebuklingos spanguolės“ pastatymo idėja manęs nesudomino. Matote, tuo metu mano mintys buvo užimtos labai dideliu dalyku – Šekspyru, ketinau statyti jo „Karalių Lyrą“. Be to ir pirmas įspūdis, perskaičius „Stebuklingą spanguolę“ man nepaliko didelio susidomėjimo. Knygutė pasirodė pernelyg gausi turiniu, vaizdiniais, staigiais perėjimais. Tačiau šiandien, tai, kas man tada pasirodė kaip „Stebuklingos spanguolės“ trūkumas, dabar atrodo kaip privalumas. Juk ta vaizdų, simbolių gausa yra tikra dovana teatrui. Man kaip teatro režisierei galimybė keliauti simbolių, alegorijų keliu, ieškoti juose paslėptų nuorodų į pasaulį, žmogaus sielą yra taip pat dovana. Kai nusivyliau suaugusiųjų teatru, tuo didžiuoju vaizdu, ir atsigręžiau į mūsų mažiausius – vaikus, pradėjau ieškoti jiems tinkamos kūrybos, meninių jos perteikimo būdų, susitikimas su „Stebuklinga spanguole“, jos kuklus viršelis, nuo kurio šypsosi pačios Jurgos nupieštos iliustracijos, vis labiau atgimdavo mano atmintyje. Paėmiau „Stebuklingą spanguolę“ vėl į rankas ir atradau tą pirma nepastebėtą šio mažo kūrinio didelį lobyną. Iš tikrųjų antrasis įspūdis perskaičius „Stebuklingą spanguolę“ atnešė ir pirma tylinčią, pirmojo įspūdžio padovanotą atmintį. Ji tylėjo, nes kūrybai vaikams reikia subręsti, pačiai užaugti, kad galėčiau pamatyti, jog visas pasaulis telpa mažame prisilietime. Turbūt todėl mažiausias prisilietimas prie pasaulio ir yra toks tirštas, toks gausus kaip ir „Stebuklingos spanguolės“ kūrinys.
4. Taigi, koks ir kokio dydžio pasaulis slepiasi mažutėje spanguolėje?
Visų pirma norėčiau pabrėžti, kad spektaklis nebus „Stebuklingos spanguolės“ kūrinio atkartojimas. Ilgai ieškojau įsimintiniausių ir mano akimis svarbiausių šio kūrinio momentų. Analizavau simbolius, alegorijas, ieškojau spektaklio veikėjus, situacijas įvairiai perteikiančių improvizacijų, perėjimų. Svarbiausias dalykas, kurį noriu perteikti spektaklyje, yra pagarba ir meilė gamtai. Visi spektaklio personažai yra gamtos personifikacijos, kurias Jurga Ivanauskaitė nupiešė pasitelkdama savo didelę vaizduotę. Tai kūrinys apie gamtą, kuri kalba ne bet kaip, bet lietuviškai. Lietuviškumas yra kita didelė „Stebuklingos spanguolės“ vertė. Žiūrovai pamatys ir išgirs apie tyriausią Lietuvos uogą, bus perkelti į Čepkelių raistą, kuriame gyvena gamtos galia. Spektaklis kaip ir pats kūrinys bus labai jusliškas, sakyčiau, melodingas, skanus, kvėpuojantis šokantis dangaus ir žemės šokį, liečiantis mūsų jausmus, kalbantis apie visiems rūpimą patirtį. Iš kitos pusės, spektaklyje yra kalbama apie labai rimtus dalykus – žmogaus besaikį gamtos išnaudojimą ir ją lydinčią ekologinės krizės grėsmę. Čepkelių raiste auganti mažytė stebuklinga spanguolė pavirs dideliu žemės rutuliu, savotišku gamtos manifestu už taiką, draugystę, meilę kitiems, žemei. Dangaus, vandens, saulės, vėjo paliestas pasaulio veidrodis – ekologinė alegorija, parodys mums savo pačių veidrodį, tamsų ir šviesų, švytintį ir skylantį.
5. „Stebuklingą spanguolę“ galima pavadinti ekologine pasaka. Nors pasakos įdomios ne tik vaikams, tačiau „Stebuklingoje spanguolėje“ kreipiamasi į vaikus. Ar statydama „Stebuklingą spanguolę“ galvojate ir apie vaikų tėvus?
Tai spektaklis ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Juk šiukšlina visi – ir maži, ir dideli. Mažiesiems reikia padėti suprasti, kad gamta yra žmogaus namai, ir ne tik, gamta yra mūsų draugas. Neveltui „Stebuklingoje spanguolėje“ gamta prakalba vaikui, palaiko su juo draugišką, netgi žaismingą santykį. Ji kalba žaisdama, dainuodama, šokdama. Suaugusiems reikia priminti, kad atsakomybė prieš vaikus, aplinką, kurioje jie auga, labai stipriai priklauso nuo jų . Pažvelgę į gamtos sielą, į jos pokalbį su vaiku suaugusieji gali vėl atrasti tą amžiną vaiko tyrumą savyje, kuris gimdo stebuklus. Atsakomybė ir tyrumas yra kelias į vaiko ir suaugusiojo pokalbį. Vaikas taip pat gali mus daug ko pamokyti, parodyti tai, ko per savo kasdienius rūpesčius, pareigas dažnai nepastebime.
6. J. Ivanauskaitės kūrinio pagrindu „Užupio dramos teatre“ esate pastačiusi spektaklį „Bomba arba Ariel“, dabar statote jos kūrinį vaikams „Stebuklinga spanguolė“. „Bomba arba Ariel“ kaip ir „Stebuklinga spanguolė“ yra vieni mažiausiai žinomų J. Ivanauskaitės kūrinių. Minties seką paaštrina ir tas faktas, kad teatrai vaikams Lietuvoje yra nustumti į antrą planą. Kodėl renkatės toliausiai regėjimo centro esančius kūrinius? Mažesniu dėmesiu apdovanotus žiūrovus? Tai maištas prieš tuos, kas švyti „ryškiausiai“, ar kūrėjos dovana, surasti didingus dalykus mažuose?
Kaip jau sakiau, mažuose dalykuose slepiasi dideli žodžiai, jausmai, užuominos apie pasaulį. Slepiasi, nes juos reikia atrasti, po truputį atskleisti. Būtent dėl to kūryba vaikams reikalauja didesnės atsakomybės, nei suaugusiems. Ryškiausiai šviečiantys labai akina, o mažos švieselės brėžia kelią, šildo. Jūs atsiminėte J. Ivanauskaitės „Bomba arba Ariel“, o aš atsiminiau, ką pokalbio pradžioje pamiršau paminėti. Postūmį statyti „Stebuklingą spanguolę“ man taip pat suteikė patirtis gilinantis į Jurgos „Bomba arba Ariel“. „Bomba arba Ariel“ laikomas mažiausiai sėkmingu J. Ivanauskaitės kūriniu, tačiau man atrodo kitaip. „Bomba arba Ariel“ kalba apie nepaprastai aktualius dalykus šiuolaikiniam žmogui – apie vartotojiško pasaulio gimdomą susvetimėjimą, tyliai savyje paskendusius pokalbius, išsiveržti negalintį maištą, kitaip tariant apie savyje įkalintus žmones, jų įkalintą pasaulį, kuris keršija ir tampa savo raktininkų kalėjimu. „Stebuklinga spanguolė“ taip pat kalba apie žmogaus aklumą, užsidarymą savyje. Kūrinyje pasakojama kaip iš didmiesčio į Čepkelių raistą atvykęs berniukas nepastebi gamtos spalvų, garsų. Jis vaikšto po gaivią žolę, praeina pro paukščius, jo ausyse įstrigę ausinukai, jis girdi savo pasaulį, bet negirdi to, ant ko glūdi mūsų pasaulis, mūsų postūmis kurti. Tačiau įvyksta stebuklas. Berniukas suvalgo rūgščią stebuklingą spanguolę ir pakliūna į gamtos pasaką. Jis pradeda girdėti paukščių balsus, jį neša dangumi vėjas, jis pastebi koks švelnus yra čiobrelių kilimas. „Stebuklinga spanguolė“ kalba ne tik apie tamsoje paskendusią žmoniją, joje egzistuoja viltis, tikėjimas, kad žmogus gali sukurti gražesnį, saugesnį pasaulį. Atrodo viltis glūdi vaike.
7. Papasakokite kaip įvyko jūsų perėjimas nuo kūrybos suaugusiems prie kūrybos vaikams. Sakote, kad mūsų ateitis yra vaikas. Ar tai galėtų būti užuomina apie jūsų pasirinkimą ieškoti teatro vaikams veido?
Kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę aš prisijungiau prie mūsų tautiškumo bangos. Būtent šiuo laikotarpiu ir vyko mano savęs kaip kūrėjos paieškos, klausimai, kur yra tikroji manyje glūdinti varomoji jėga. Iš pradžių gilinausi į pasaulio klasiką, labai domėjausi Šekspyru. Juk save iš naujo kuriančiai Lietuvai reikėjo kitokios atminties – lietuviškos ir kartu pasaulietinės. Taigi žvelgiau į Lietuvą pasaulyje ir pasaulį Lietuvoje. Gilinausi į pasaulio klasiką ir Lietuvos dramaturgiją, sakyčiau, ieškojau pokalbio tarp mūsų šalies ir kitų kultūrų. Beje „Stebuklingoje spanguolėje“ Lietuvos pasaulėjauta taip pat yra jungiama su kitų pasaulio kūrėjų išmintimi. Kūrinyje galima rasti nuorodų į L. Carrollo „Alisą Stebuklų šalyje“, pasaulio taikos manifestus. Manau, kad tai yra didelis pliusas kūriniui, nes jis kalba lietuviui ir kartu kitiems, parodo bendražmogiškus dalykus ir kartu atskleidžia juos iš kiekvienai tautai, šiuo atveju Lietuvai, unikalių bruožų. Kalbant apie perėjimą prie kūrybos vaikams, gilinimosi į Šekspyrą laikotarpiu man jis gal ir būtų šiek tiek netikėtas, tačiau iš šios dienos perspektyvos, viskas man atrodo nuoseklu ir neišvengiama. Juk vaikas yra būsimas mūsų šalies pilietis, jis dar nesuterštas, jis turi erdvės sukurti kitokį šviežią pasaulį. Gaila, kad vartotojiška visuomenė kreipia mūsų vaikus greitų malonumų linkme. Tai yra dar vienas argumentas, kodėl svarbu statyti „Stebuklingą spanguolę“ – ji yra ne tik iškilios lietuvių autorės, J. Ivanauskaitės kūrinys, bet ir pokalbis su vaiku apie vartojimo gimdomą tamsą, pastanga atverti tamsai besipriešinantį vaiko tyrumą, atrasti jame maištą, bet labai švelniai, kad ugnis rusentų po truputį, saugotų save dideliems darbams.
Ačiū už pokalbį,
Lina Malaškevičiūtė, 2013 m. vasaris
