„Čekiukių“ skandalas Lietuvai ne tik suteikė galimybę „pasidžiaugti“ absurdiškiausias politikų pasiteisinimais, bet ir atkreipti dėmesį į svarbią problemą, žlugdančią mūsų valstybę jau ilgus dešimtmečius. Susipažinome, su tuo, kaip veikia, o tiksliau neveikia, viešam interesui skirta sistema. Tačiau iki šiol diskusijos daugiausia sukasi tik apie konkrečias asmenybes, jų banko kortelių skaičių ar naktinį darbą su rinkėjais, visiškai nematant esminės problemos, kurią šis skandalas parodė.
Pirmiausiai, klausant viešų diskusijų, labai sunku suprasti tokį užsidegimą aptarinėti kambaryje esančią musę, nesugebant pastebėti ten pat esančio dramblio. To pačio, kuris jau tapetus baigia visus nulupti, indus išdaužyti ir visą kambarį tvartu paversti. Tiesiog palyginkime skaičiais.
Andriaus Tapino gegužės 11 d. įraše apie J. Šiugždinienę teigiama, kad „Kauno tarybos nariai per kadenciją pasiėmė beveik po 40 tūkst. eurų“. Didžioji dalis savivaldybių turi mažiau pinigų, gal ne visi ir nori sukčiauti, blogiausiu atveju paėmus šį skaičių ir padauginus iš 1,5 tūkst. (tai apytikslis tarybų narių skaičius), per keturis metus gauname apie 60 mln. eurų. Arba 15 mln. per vienerius metus. Tuo tarpu 2023 metų savivaldybių biudžetai, kartu su ministerijų asignavimais, apima apie 3,5 mlrd. eurų. O tai yra 207 kartus daugiau. Ir čia tik savivaldybių pajamos, dar yra jų valdomas turtas: žemės, įmonės, leidimai, įvairių teisių suteikimai ir t.t. Kaip čia tvarkosi problemų sukčiauti tris dešimtmečius nematę politikai, mums klausimų kažkodėl nekyla ir blogiausia, kad nekilo iki šiol.
Tai daug didesnę nuostabą keliantis dalykas nei „čekiukai“. Tik pagalvokime: mums klausimų nekilo, kad kažkas leidžia savo asmeninius pinigus ir laiką dalyvaudamas partijų veikloje, rinkimuose, gadina savo reputaciją (juk politiko profesijos nepopuliarumas visuomenėje turbūt pralenktų net tualetų valytojo) ir dar pasižada bent ketverius metus dirbti visuomenės labui net ir be jokio „ačiū“. O kokia šių žmonių motyvacija dirbti tokiomis sąlygomis, iki šiol klausimo sau nekėlėme. Tačiau drąsiai kišome tokiems žmonėms valdyti 3,5 mlrd. mūsų visų eurų ir didžiausius šalies turtus, už tai pasiūlydami, realiai, špygą. Tokia iki šiol buvo sistema. Sistema, kuri tikrai yra puiki vagims arba gal vienam kitam kvailiui.
Kodėl sąlygomis valstybės tarnyboje nesilygiuojame į privatų sektorių?
„Čekiukų“ skandalas apnuogino problemą tik vienoje vietoje. Tačiau blogiausia yra tai, kad ši problema vienokia ar kitokia forma yra būdinga visai valstybės valdymo sistemai. Norint, ją pamatyti tikrai nesunku.
Tiesiog įsivaizduokime, kad mūsų mokesčiai ir mūsų bendras turtas yra valdomas privačios kompanijos. Mūsų mokesčiai – tai mūsų investicijos į įmonę, kuri už tai teikia mums paslaugas ir pagalbą kada mums reikia. Tos reliatyvios kompanijos biudžetas 2023 metams siekia apie 18,6 mlrd. eurų. Panašiame lygyje kaip „McDonald’s“, „Mastercard“ ar „Adidas“ apyvarta.
Valstybę valdo Vyriausybė su Ministre Pirmininke, tai atitinka – direktorių tarybą ir CEO. Mūsų ministrų atlyginimas į rankas šiuo metu yra apie 3 tūkst. eurų (t.y. 36 tūkst. per metus), o Ministrės Pirmininkės – apie 3,5 tūkst. eurų per mėnesį (arba 42 tūkst. per metus). Tuo tarpu analogiško dydžio kompanijų CEO atlyginimai (vertinant viešai prieinamus duomenis, kartu su išmokomis akcijų pavidalu) yra tokie: „McDonald’s“ – 16,5 mln. eurų per metus, „Mastercard“ – 19,2 mln. eurų, o „Adidas“ 10,5 mln. eurų. Kaip matote, mūsų „kompanijos“ CEO gauna 250 – 457 kartais mažesnį atlyginimą negu kitos panašaus dydžio kompanijos.
Visgi, galbūt mes kompensuojame jam darbą kitais būdais? Pagalvokite, pastovus stresas, dergimas per žiniasklaidą, jokio asmeninio gyvenimo ar teisės į poilsį, nulinis profesijos prestižas ir t.t. Argi tai ne puikūs priedai?
Nuo šių žmonių darbo priklauso ne kokie nors burgeriai, sportbačiai ar mokėjimo kortelės, bet šalies ateitis, žmonių gyvenimai ir net gyvybės, kaip aiškiai pamatėme per pandemiją. Ar jums patiktų toks darbas, kuris būtų apmokamas 300 kartų mažiau nei privačiame sektoriuje ir dar su tokiais „benefitais“?
Ši problema yra visoje valstybės tarnyboje, kurioje dirba apie 50 tūkst. tarnautojų. Nuo jų darbo, kūrybiškumo, iniciatyvos priklauso ne tik kaip greitai ir gerai bus išspręsti, siauro pobūdžio klausimai, bet ir bendrai visos valstybės vystymasis, saugumas, atsparumas krizėms. Kad ir kiek mes aptarinėtumėme politines asmenybes, jos yra ne daugiau nei tik kalbančios galvos televizoriuje, nes visas darbas įgyvendinant kokias nors reformas, parašytus įstatymus ar užtikrinant paslaugų pateikimą, atliekamas būtent tarnautojų.
Būtent šie tarnautojai valdo, prižiūri milijardines Europos Sąjungos (ES) fondų investicijas, energetikos infrastruktūros transformaciją, šiuolaikinių technologijų diegimą, užtikrina apsaugą nuo kibernetinių ar kitų grėsmių ir t.t. Tačiau kai privačios kompanijos mušasi dėl geriausių ir talentingiausių, mūsų „kompanija“ siūlydama nuo kelių iki šimtų kartų mažesnius atlygius laukia tik kol koks nors žioplys netyčia užsuks į valstybės tarnautojo konkursą. Valstybės tarnautojo konkursai taip ir atrodo – didelė jų dalis nesulaukia nei vieno kandidato. Galiausiai rezultatas, kad tipinis valstybės tarnautojas yra priešpensinio amžiaus moteris ir valstybės tarnyba užtikrina daugiau socialinę įdarbinimo funkciją tos žmonių grupės, kuriai sunku įsidarbinti, o ne investavimo į mūsų bendrą ateitį. Ši socialinio įdarbinimo funkcija tikrai brangiai kainuoja.
„Mums vaizduoja, kad moka, o mes vaizduojame, kad dirbame“
Kitas fenomenas, kuris sukuria tokią sistemą, tai multitaskinantys darbuotojai. Suprantama, kad jaunesni žmonės iš savo atlyginimų šeimų neišlaikytų, todėl didelė dalis jų dirba keliose darbovietėse, kad tiesiog išgyventų. Nuotolinis darbas palengvina tai. Tačiau suprantama, kad rimtai į savo darbovietę žiūrinčių gerų specialistų būtų labai sunku surasti. Vyraujantis požiūris – „mums vaizduoja, kad moka, o mes vaizduojame, kad dirbame“.
Palyginimui privačiose kompanijose darbuotojai yra svarbiausia, nes nuo jų sprendimų ir veiksmų priklauso ar investuotos lėšos grįš keliasdešimt kartų didesnėmis pajamomis ar tiesiog bus išmestos į balą. Todėl atrenkami geriausi iš geriausių ir tokios savybės kaip iniciatyva, kūrybingumas, atsakingumas, darbštumas yra greitai pastebimi ir skatinami. Mūsų „kompanijos“ sistema visiškai atvirkščia, praktikoje tai 700-1000 eurų į rankas mokami visiems ir visai nesvarbu už kiek milijardų būtų atsakingas ir kaip bedirbtų. Gal todėl nenuostabu, kad visos valstybės pastangos tiek teikiant paslaugas, tiek vykdant kokias nors reformas, tiek prižiūrint IT sistemas yra apverktinos.
Tuo pačiu mūsų „investicijos“ į šią „kompaniją“ grįžta su didžiausiais nuostoliais. Vienas pavyzdys „E-sveikata“, kuri gal jau 13 metų vis kuriama, bet vis dar tinkamai neveikia. Kitas iliustratyvus pavyzdys – nacionalinis stadionas, kuris pradėtas statyti 1985 m. ir pripažintas nacionalinės svarbos sporto objektu (turbūt todėl kiekvieną dešimtmetį pradeda vis naujomis statybomis?) Dar vieno pavyzdžio? Gyvybiškai svarbus „Rail Baltica“ projektas, kuris anot buvusio susisiekimo ministro E. Masiulio turėjo būti užbaigtas 2013 m. Tokių pavyzdžių kalnai.
Gera naujiena tai, kad visgi kažkiek šią problemą bandoma taisyti priimant Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimais pavadintą “Valstybės tarnybos reformą”. Reformos esminė dalis yra bent truputį pakelti skiriamų valstybės pareigūnų, įstaigos vadovų, Seimo narių ir Prezidento atlyginimus ir sudaryti galimybę įstaigų vadovams lengviau tvarkytis savo įstaigose samdant ir atleidžiant darbuotojus. Šie pokyčiai įsigaliotų nuo kitų metų. Tačiau papildomų pinigų, išskyrus politikų ir vadovų atlyginimų pakėlimus, šiai reformai neskirta. Tai paprastai mąstant, tikrovėje norint pokyčio tie geriau apmokami vadovai turėtų atleisti 3/4 darbuotojų, kad užsitikrintų bent kokį nors atlyginimų fondą, bei samdyti darbuotojus rinkos sąlygomis. Galbūt čia ir yra garsiai neįvardijamas norimas reformos rezultatas? T.y. sunaikinti tą „išpūstą“ valstybės aparatą, kaip dažnai girdime iš mūsų valdančių politikų? Ir dar tyliai, vadovų, o ne kokių nors politikų, rankomis. Tik objektyvumo dėlei svarbu paminėti, kad Lietuva šiuo metu yra antra nuo galo ES pagal bendrųjų viešųjų paslaugų finansavimą, dalimi nuo BVP. Mes skiriame valstybės aparatui du kartus mažiau finansų nei ES vidurkis ir suprantama gyvename su to pasekmėmis.
Sistema duos grąžą, kai nebus pritaikyta veikti tik vagims ar kvailiams
Svarbiausias klausimas mus yra ko mes patys norime? Ar mes norime amžino kovojimo su „išpūstais“ valstybės aparatais, ar geriausios grąžos iš savo investicijų, gaunant geriausias paslaugas ir valstybės vystymosi perspektyvas? Tai yra labai svarbu suvokti prieš atliekant kokias nors reformas, nes akivaizdu, kad didžiausi mūsų nuostoliai yra ne dėl valstybės tarnautojų skaičiaus ar jų atlyginimų, o dėl to, kaip tie tarnautojai tvarkosi su mūsų pinigais ir kaip juos investuoja.
Jeigu norime geriausios grąžos iš savo pinigų, turime suprasti, kad negalime leisti egzistuoti sistemoms skirtoms pritraukti tik vagims arba kvailiams. Tuomet geriausiu atveju mūsų investuoti pinigai būtų metami į balą, o blogiausiu – tiesiog grobstomi. Būtent taip iki šiol buvo sukonstruotos valstybės valdymo sistemos ir mes kaip visuomenė, skirtingai nei „čekiukų“, iki šiol to nesugebame pastebėti. Kad ir kiek pasimėgavimo teiktų viešas kokių nors politinių asmenybių, jų santykių aptarinėjimas, svarbiausia, ką turime suprasti, kad mūsų kaip valstybės, perspektyvos priklauso nuo to, kokie žmonės ir su kokia motyvacija ateis jai dirbti.
Kodėl mes geriausius savo protus taip lengvai atiduodame dėvėtų rūbų perpardavimo tinklapiams kurti, o savo valstybės ateitį kurti renkamės blogiausius?
Svajūnas Plungė yra duomenų analitikas, Lietuvos žaliųjų partijos vicepirmininkas.
