Šventajame rašte yra eilutė: „kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?“. Šiandien tokią situaciją matome Lietuvoje, stebėdami į Vokietijos pusę nukreiptus vertinimus. Tik ar kritikuodami Vokietijos veiksmus nepamirštame įvertinti ir savo pačių politinių sprendimų?
Gera žinia ta, kad Lietuva atsisakė pirkti Rusijos energetinius išteklius. Energetikos ministerija balandžio pradžioje informavo, kad Lietuva visiškai atsisakė rusiškų dujų ir visas Lietuvos dujų poreikis patenkinamas per Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą. Po kelių dienų „Orlen Lietuva“ prezidentas pareiškė, kad rusiška nafta gamyklai taip pat nebetiekiama. O rusiškos elektros importas į Lietuvą, remiantis D. Kreivio vieša žinute, sustabdytas dar net mėnesiu anksčiau.
Tai tikrai svarbus pasiekimas vertinant tai, kad Lietuvos priklausomybė nuo rusiškų energetinių išteklių iki Rusijos invazijos į Ukrainą buvo viena iš didžiausių ES. Vien tik 2021 m. Lietuva Rusijai sumokėjo per 3 mlrd. eurų: 2,7 mlrd. už naftos, 140 mln. už dujų ir dar 180 mln. eurų už elektros importą.
Visgi pasižiūrėjus bent truputį giliau, visas tas pasididžiavimo burbulas greitai subliūkšta. Lietuvos poelgis, kad ir kiek būtų teisingas, yra ne daugiau nei labai brangi viešųjų ryšių akcija. Savo poziciją grindžiu šiais faktais.
Kodėl mūsų pastangos nepakankamos?
Pirma, atsisakius pirkti Rusijos energetinius išteklius mūsų priklausomybė nuo išorės energetinių išteklių niekur nedingo. Pasak EUROSTAT, 75% Lietuvos energetinių resursų poreikio yra importuojama ir ši priklausomybė pastaruoju metu didėjo. Pavyzdžiui, Estijos priklausomybė nuo importuojamų resursų yra tik 5%.
Mes gal ir nebepirksime energetinių resursų iš Rusijos, bet maitinsime kitus panašaus sukirpimo kruvinus autokratinius režimus. Pvz., didžiausi naftos tiekėjai ES po Rusijos yra Irakas, Nigerija, Saudo Arabija ir Kazakstanas. Gal jie Lietuvai tiesiogiai negrasina, bet užsiima panašiais dalykais kaip Rusija savo ar aplinkinėse šalyse. Taigi mes netiesiogiai išlaikome šiuos žiaurumus.
Antra, mūsų sprendimas, nors ir reikalingas, neaišku ar turės kokį nors neigiamą poveikį Rusijai. Pvz., Lietuvai ėmus blokuoti baltarusiškų kalio trąšų transportavimą, jų kaina pasaulinėje rinkoje šovė du-tris kartus ir dėl to sankcijų rezultatas galimai yra priešingas mūsų politikų deklaruojamiems tikslams (t.y. neleisti režimui gauti pajamų). Su Rusijos energetikos išteklių importo boikotu vyksta labai panašūs dalykai.
Nors Rusijai ant kaklo maunama jau šešto sankcijų paketo kilpa, jos eksporto pajamos iš naftos ir dujų šiais metais kyla į rekordines aukštumas. Pagal ekonomistų prognozes, jos bus 100 mlrd. JAV dolerių didesnės nei praėjusiais metais. Taip, Lietuva, net ir visa ES bei JAV, gali nepirkti naftos ir dujų iš Rusijos, mokėdamos papildomą antkainį kitoms šalims (SGD dujų kaina didesnė 30-40% nei natūralių dujų), tačiau visas likęs pasaulis tokios prabangos mokėti daugiau sau leisti negali (ypač brangstant maistui ir kitiems gyvybiniams resursams).
Be to, išpirkus energetinius išteklius iš kitų šalių, nebebus pasirinkimo. Jei mes nesumažinsime savo iškastinio kuro vartojimo, jo paklausa taip pat nesumažės, tad niekaip nesumažės ir Rusijos režimo pajamos. Sumažės tik mūsų turimų pinigų kiekis.
Manau, labai svarbu tai suprasti, vertinant šiandienines Vyriausybės pastangas infliacijos kontekste, ypač „antiinfliacinių priemonių“ paketą, kuriame yra numatyta apie 570 mln. eurų išaugusių energijos išteklių kainų švelninimui. Tai yra skolinti pinigai, skirti energetinių išteklių vartojimo subsidijavimui.
Tokie pat skolinti pinigai jau anksčiau buvo gudriai skirti leidžiant energetikos įmonėms skolintis ir įskaičiuoti skolą į vartotojų mokamą tarifą per kelerius ateinančius metus. Tai leido laikinai sumažinti kainas, o tai yra tiesioginis vartojimo subsidijavimas. Taigi vietoje to, kad Vyriausybė spaustų stabdį iškastinių energetinių išteklių naudojimui ir tuo pačiu Putino pajamoms, įjungiama paskutinė pavara ir gazas iki dugno.
Vyriausybė šiuos veiksmus pristato kaip pagalbą vargstantiems tautiečiams. Bet, anot Lietuvos banko, dėl to, kad kompensacijos taikomos visiems, neatsižvelgiant į žmonių pajamas, tai yra labai brangi (siekia 0,6 proc. BVP) ir socialiai mažai teisinga priemonė. Pasak Lietuvos banko, „tas bendrumas, neatsižvelgimas į pajamas mažina namų ūkių ir verslo paskatas imtis energiją taupančių ir energijos naudojimo efektyvumą didinančių priemonių“. Tokios pačios subsidijos yra paslėptos po Skvernelio partijos ir kitų politikų siūlymais mažinti degalų akcizą. Be to, kad atima daktarų, mokytojų, karių atlyginimus, jos dar ir skatina iškastinio, krauju aplieto, kuro naudojimą.
Kiekvieną dieną Vyriausybei puikuojantis dėl Rusijos išteklių nepirkimo ar SGD terminalo, viešojoje erdvėje nėra jokios visuomenės mobilizacijos ar bent užuominų dėl energetikos resursų taupymo. Europos Komisija ir Tarptautinė energetikos agentūra platina žinutes, skatinančias sumažinti šildymą, važiavimo greitį, dirbti iš namų, važinėti dviračiu ar viešuoju transportu ir t.t. O ar girdėjote kažką panašaus iš mūsų Vyriausybės?
Ar girdėjote apie kokią nors intenciją drastiškai (t.y. daugiau nei ES reikalauja) didinti energijos naudojimo efektyvumą? Pvz., per pastaruosius dešimtmečius Lietuvoje renovuoti tik apie 4 tūkst. iš 35 tūkst. daugiabučių namų, kuriems reikia renovacijos. Turbūt pamenate, kai prieš kelis metus visuomenę buvo apėmusi didžiulė euforijos banga dėl populiaraus serialo „Černobylis“ filmavimo Lietuvoje. Filmavimui nereikėjo jokių dekoracijų, nes Pripetės sovietų aplinkai sukurti puikiai tiko Fabijoniškių miegamasis rajonas. Tai daug ką apie mus pasako.
Kokių sprendimų reikia?
Suprantama, kad daug ko negalima pakeisti per dieną. Bet jau ne pirmą kadenciją matant vis tas pačias politikų pavardes, norisi suprasti, kiek dar kadencijų prireiks kol susitvarkysime su savo didžiausia silpnybe – priklausomybe nuo iškastinio kuro importo. O tuo pačiu ir diktatoriškų, kruvinų ir mums tiesiogiai grasinančių režimų rėmimo.
Taip, nuo šiol nebenaudojame Rusijos išteklių, bet negalime užmiršti, kad tie tankai ir bombos, kuriais dabar Rusija važinėja po Ukrainą ir viską griauna, buvo apmokėti mūsų pinigais. Nes tik šių metų balandį buvo nutrauktas energetinių išteklių importas, iki tol ilgus dešimtmečius mes buvome vieni didžiausių Putino režimo rėmėjų.
Taip pat svarbu suprasti, kad Lietuvos Europai siūlomas atsakymas dėl Rusijos grėsmės per energijos šaltinių importo diversifikavimą (SGD terminalai, papildomi dujotiekiai ir t.t) nėra tinkamas, nes nesprendžia jokių ilgalaikių problemų. Kaip buvo minėta, diktatorių pajamų tai nesumažina. Be to, pasaulyje SGD šalių eksportuotojų gamybos pajėgumai yra labai riboti, o reikšmingas jų padidinimas (perėjus prie jų vartojimo didesnėms šalims, tokioms kaip Vokietija) reikalauja daugelio dešimtmečių investicijų į iškastinio kuro infrastruktūrą.
Žvelgiant jau vien tik iš praktinės pusės, Europa daug sparčiau galėtų atsisakyti Rusijos išteklių pereidama prie atsinaujinančios energetikos ir energijos naudojimo efektyvumo didinimo, elektrifikuojant šildymą ir pereinant prie industrinės dujų gamybos (vandenilio sintezė ir kt.). O artimuoju periodu, dėl praktinių apribojimų Europa turi tik du realius pasirinkimus: arba pirkti Rusijos dujas, arba stengtis išsiversti su daug mažiau dujų.
Galiausiai, investavimas į naują iškastinio kuro infrastruktūrą dabar reiškia, kad palaidojame pastangas kovoti su klimato krize ir sau patiems bei savo vaikams užtikriname gyvenimą klimatinio pragaro sąlygomis. Pasak klimato mokslininkų, „dabar arba niekada“. Reikalingi drastiški veiksmai norint išvengti beprasidedančio klimatinio pragaro.
Laiko atidėliojimams, išsisukinėjimas tiesiog nebeliko. Pagal IPPC mokslininkų skaičiavimus, Europa gali vienu metu išspręsti tiek savo energetinės priklausomybės nuo Rusijos problemas, tiek pasiekti drastiškus šiltnamio dujų mažinimo tikslus, tuo pačiu sukuriant darbo vietas ir skatinant ekonomiką savo šalyse.
Tad kyla natūralus klausimas, kiek ilgai mes dar ruošiamės mylėti Putiną ir kitus tokius putinus aplink pasaulį. Negi manome, kad ateinantis klimatinis pragaras mūsų vaikams bus per mažas ir jį reikia vis labiau skatinti skolintais pinigais? Turime suprasti, kad šiandien mūsų pinigai išleisti degalinėje ir žudynių ar katastrofų vaizdai per televizorių turi tiesioginę sąsają. Kviečiu to nepamiršti ir priimti atitinkamus sprendimus.
Komentaro autorius: Svajūnas Plungė, Lietuvos žaliųjų partijos narys
