Į Karoliniškių kraštovaizdį kėsinasi statybos

  • Post category:Naujienos

Jau kurį laiką žalumos palaimintame Vilniaus mikrorajone vyksta statybos, ir gyvenamieji daugiabučiai, išduotuose leidimuose vadinami „komercinėmis patalpomis”, dygsta kraštovaizdžio draustinio prieigose. Gyventojai susirūpinę draustinio likimu. Apie įmonės „Elguva” gyvenamųjų namų projektą, „įformintą” kaip komercinių pastatų statybą, pažeidžiantį Karoliniškių kraštovaizdžio draustinio ribas ir dėl to keliantį vietos bendruomenės pasipiktinimą, kalbamės su žaliųjų atstove Virginija Vingriene.

– Kas vyksta Karoliniškėse? Bendruomenė sukilo prieš statomo daugiabučio projekte daromus pažeidimus, brovimąsi į kraštovaizdį, žaliąją erdvę. Kaip manote, kokia žala yra daroma, o gal gyventojai piktinasi be reikalo?

– Didžiausia problema ta, kad statybos vyksta visiškai šalia kraštovaizdžio draustinyje esančio šlaito, galimai prieštaraujant saugomų teritorijų įstatymo nuostatoms ir keliant grėsmę pačiam draustiniui. Minėtu įstatymu draudžiamos statybos ir naujų namų plėtra arčiau kaip 50 m nuo saugomose teritorijose esančių stačių skardžių. Tuo tarpu čia namų pamatai iškasti žymiai mažesniu atstumu. Be to, net neturint savivaldybės išduoto leidimo gyvenamųjų namų statybai.

Liūdina, kad darbai vyksta visiškai nepaisant visuomenės nuomonės ir užsimerkiama prieš gamtai daromą žalą. Taip keliama grėsmė ne tik saugomai teritorijai – tai gali turėti neigiamos įtakos ir patiems pastatams. Tačiau statybininkai jaučiasi teisūs, pabrėždami, kad teritorija, kurioje vyksta statybos, jau ne draustinyje ir šie reikalavimai ten netaikomi.

Kyla klausimas, kas gi saugoma neleidžiant vykdyti statybų 50 metrų atstumu nuo skardžio – pats skardis ar teritorija nurodytu atstumu nuo jo? Įdomiausia, kad ir atsakingos valstybės institucijos negali vienareikšmiškai į tai atsakyti. Tuo tarpu dėl vykdomų statybų darbų žalojami skardžio kraštus nuo erozijos saugantys medžiai. Statybinėmis šiukšlėmis buvo užpiltas šimtamečio ąžuolo, augančio paties skardžio viršūnėje, kamienas, kurį gelbėdami atkasė patys gyventojai. Nukirsta statyboms trukdžiusi jo šaka. Pasirodo, pamirštama, jog medžiai šaknimis saugo skardį nuo erozijos. Kad erozijos pavojus yra, rodo šalia gerokai nuardyta šlaito dalis. Savaime suprantama, patys statybininkai ten juk negyvens.

– Ar žala kraštovaizdžiui nėra gana subjektyvaus vertinimo dalykas? Mes suprantame, kad, tarkim, Ozo draustinyje staiga išdygstantys dangoraižiai – akibrokštas. Tačiau ar visada prie medžio (o ne vietoj medžio) statomas namas – juk kalbame apie miestą – jau kraštovaizdžio ardymas ir griovimas?

– Kai kalbame apie kraštovaizdį, manau, žmonės per daug jį nuvertinę ir žiūri gana lengvabūdiškai, su pašaipėle. Gaila, kad kai kas, užvaldytas vartotojiškų idėjų ir godumo, pamiršta vieną esminį dalyką: ne jis valdo gamtą, o gamta jį. Mes visi esam tik tos pačios gamtos dalelė, tad sunaikinę ją neišvengiamai susinaikinsime patys.

Šis lyrinis nukrypimas išsakytas ne šiaip sau. Kaip jau minėjau, šlaitas, netoli kurio vykdomos namų Šimulionio g. 1 statybos, jau pažeistas vandens erozijos. Tikrai neaišku, kas gali atsitikti vos už 10 m nuo jo statomiems namams, jeigu ilgainiui sunaikinsime visus medžius. Įsivaizduokime, kas bus, jei pradės slinkti skardžio žemė. Šioje situacijoje turime susimąstyti, kada ir prie kokio medžio statyti ar nestatyti. Juk reikalavimai rašomi ne šiaip sau. Taigi, čia, pasirodo, ne vien paties kraštovaizdžio ar estetikos problema.

O kai dėl gyvenamojo ploto poreikio, nemanau, kad vos kelių trijų aukštų daugiabučių pastatų įsibrovimas vos ne į draustinio teritoriją šią problemą išspręstų. Tačiau dėl to bus padaryta žala gamtai, suardyta pusiausvyra joje.

– Ką galėtų pasiekti bendruomenė, koks jos interesas? Ar pagrįstas įspūdis apie jos neveiklumą arba labai jau simbolinę įtaką priimant sprendimus?

– Bendruomenė tikrai aktyviai išsako savo nuomonę, rašo raštus, aktyviai protestuoja. Prie to prisideda ir žalieji. Kreiptasi į atsakingas valstybės institucijas. Statybų bendrovę ne kartą tikrino Valstybinė statybų inspekcija, dėl rastų pažeidimų jai paskirtos baudos, netgi buvo sustabdyti ir statybų darbai. Tačiau baudas susimokėjusi UAB „Elguva“ toliau sėkmingai stato. Liūdniausia, kad jie mojuoja prieš kelerius metus savivaldybės išduotu leidimu toje vietoje statyti komercinius pastatus. Dabar keičiama pastatų paskirtis į gyvenamuosius. Todėl privaloma gauti visiškai naują leidimą, kurio dėl pasipylusių skundų savivaldybė išduoti neskuba. Bet tebegalioja senasis, todėl statybos komercinių pastatų dingstimi sėkmingai vyksta.

Bėda, kad užsidirbti norinti statybų bendrovė nepaiso nei gyventojų nuomonės, nei gamtos saugojimo idėjos. Tačiau, kaip pas mus dažnai įprasta, sėkmingai naudojamasi paliktomis įstatymų spragomis, gudrių teisininkų dėka interpretuojant reikalavimus sau naudinga linkme. Tokių problemų, žinoma, nebūtų kilę, jei teritorija 50 m atstumu nuo šlaito priklausytų draustiniui. Dabar draustinio riba yra vos už kelių metrų nuo jo. Todėl ir liko galimybė kai kam tuo pasinaudoti.

– Kokios galėtų būti tolesnės miesto žaliųjų erdvių plėtros kryptys? Kodėl Niujorko Centrinis parkas mus pasitinka savo kultine dvasia ir voverėmis, o Vilniaus žaliosios zonos, ypač miegamųjų rajonų sankirtose, yra niekam nežinomos suskaldytos dykvietės?

– Manau, kad žaliosios erdvės būtinai turi būti išsaugotos, tvarkomos ir toliau plečiamos. Vilnius tikrai unikalus savo želdiniais, bet jų tikrai ne per daug. Yra miestų, kuriuose žaliųjų erdvių žymiai daugiau. Juk medžiai – tai mūsų planetos plaučiai, be to, jie suteikia rekreacinę funkciją, estetinį vaizdą, prieglobstį, pavėsį. Todėl turime saugoti parkus.

Žinoma, Karoliniškių draustinis pastaruoju metu gaivinamas, puoselėjamas, jame atnaujinti dviračių takai. Tačiau jūs visiškai teisus, tos kultinės dvasios trūksta, ir ne tik jame. Tačiau turėtume patys keisti savo požiūrį į gamtą, pirmiausia vertinti ją kaip rekreacinį objektą, bioįvairovės prieglobstį, o ne žiūrėti vien komercinės naudos. Šie dalykai tikrai suderinami, trūksta tik noro.

Galiausiai iš kur ta kultinė dvasia galėtų atsirasti, jei naujos statybos vis veržiasi į gyvūnų ar paukščiukų buveines? Pavyzdžiui, prieš kelerius metus Pilaitėje pastatyti namai išstūmė lapes. Nutilo ir lakštingalų balsai, dar iki statybų plėtros džiuginę gyventojus savo naktinėmis giesmėmis. Įsivaizduokime, kas būtų, jeigu žmogų taip išvarytų iš jo namų, kuriuose jis įleidęs savo šaknis. Galiausiai pradedama brautis net ir į draustinių teritorijas. Tikrai neprieštarauju statybų plėtrai ar medžių kirtimui. Tačiau juk visa tai turi būti daroma protingai, subalansuotai, saikingai. Juk be harmonijos su gamta net gyvendami prestižiškiausiose vietose, prabangiausiai įrengtuose butuose, turėdami milijonus santaupų tikrai nebūsime laimingi.

– Ačiū už pokalbį.

Šaltinis Alfa.lt